2018 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Vijoklinės rožės





Pražydo kiemuose
Pilnavidurės rožės –
Puošnūs jų žiedai,
Aštrūs dygliai,
Kaip meilės pažadai,
Taip laukiamos ir gražios,
Vadinamos meiliais vardais…
Kiekvieno stiebo – visas sodas,
Žiūri į saulę
Pavasarį ir rudenį,
Subrandina uogą
Ir žiemą puošia ją baltai...
Koks grožis!
O kam gi jai spygliai?





Lietuvos Sąjūdžiui – 30




Didžiausi įvykiai prašvinta,
Kai tam jau būna
Žmonės pasiruošę,
Kai griūva mitai
Apie šviesią ateitį,
Belieka tik ugniakurą įžiebti,
Kad sektų minios
Ir tos srovės jau nesulaiko niekas.
Laisvėja mintys,
Bet praeitis rytojų siekia,
Kažkam buvo geriau, –
Dabar sugriuvo kaimo trobos,
Jaunimas tėviškę palieka
Ir keliasi į miestą,
Dairosi toliau,
Kur tos baimės nematę,
Šautuvais negrasė,
Kad viena karvė šeimai lieka.
Matyti ateitį – palyginsiu,
Ne tik ant meškerės kabliuko
Mauti slieką,
Ar kas kada užkibs,
Parodys laikas ir kantrybė,
Siekiai.

Iš grūdo – šaknys




Gyvenimas – ne tiktai
Tavo vieno patirtis,
Pasėmei ir tėvų grūdą,
Kažkas nukrito ir iš giminės,
Ką jie įskiepijo
Į tavo medį,
Kol pražydo.
Taip auga medis –
Nuo plonos šaknies,
Kol užaugina savo grūdą.




Ilgesio motyvas



Poezijos pavasario atgarsiai

Pasiilgti negali,
Ką kas dieną gauni,
Tyro oro ir gaivos,
Savo tikro draugo,
Kada būna jis šalia,
Nejauti, nesaugai...
Jei išsiskiria laivai
Plaukdami į krantą,
Pasitinka švyturiai
Ir žuvėdros šaukia.
Nepalik manęs krante,
Kada tolyn plauksi,
Pastovėsiu berželiu,
Gluosniu galvą lenksiu,
Egle pasiversiu,
Pasiilgau taip tavęs,
Balta gulbe plauksiu…
Kuo tu atsišauksi?



Sugrįžtantys į valdžią




Turėk pinigų,
Nusipirksi laivą,
Didesnį už arklį,
Pamatysi visą pasaulį,
Vairininku būsi,
Kiti kilnos inkarus,
Apsiavę guminiais,
Merginos apstos
Išlipus į krantą,
Krapštysi smulkių,
Kad nusipirktų riestainį,
Kurio skylė daug didesnė
Už pinigo lanką,
Sėdėsi po metų
Ir valdžioje,
Prieš tave visi linkčios.







2018 m. gegužės 30 d., trečiadienis

Datos ant akmens




Visi, kas žemėje,
Vandenyno dausose – dugne,
Turi savo istorijas,
Nuo kitų paslėptas,
Saugo kartų kartoms
Tradicijas,
Ir vieną nenuginčijamą tiesą –
Gyventi ir mylėti,
Kad nieko svetimo neliestumei…
Bus užrašyti ant akmens
Geri darbai ir tiesos,
O paslėpti po juo,
Po grindiniu giliai,
Tik šukės…
Mėšlas.

Kaip ošia vandenynas...



Sūnus Pranas, marti 
Marylove ir mažasis Andriukas
Australija

Siubuoja bangos,
Judinamos vėjo,
Ošia sūrus vandenynas,
Rieda per veidą...
Kas?
Mes žinome visi,
Didi vandens galybė,
O mes gi turime akis
Ir meilę begalinę
Ir dunksi motinos širdis...
Kaip?
Net vėjas to neatsakys.


Poezijos pavasaris



Lazdijų seniūnijoje. Vilnius. Poetai, muzikantai, kompozitoriai

Poezija – mūzų kalba,
Ją skaitome parašę,
Tiesiai į sielą sminga
Raidė kiekviena,
Nuo jos ištrykšta ašara...
Ji – džiaugsmas ir kančia,
Nerimas – į virsmą,
Būtis – į pasaką,
Giesmės pradžia,
Pajausta melodija,
Širdies ritmas plakantis.
Poezija – tai meilė,
Pirma ir paskutinė,
Akis atverianti.



Mokytojas




Mokytojas – tarnas
Mokiniams ir jų tėvams,
Dažnai jis būna pamirštas,
Nekviečiamas prie stalo,
Kai didžios šventės –
Kam?
Mielus vaikus pasaugo,
Dainuoja, šoka, moko,
Atiduoda savo širdį
Kiekvienam...
Išlikau mokytoja visam gyvenimui,
Dabar prisimena tik mokiniai,
Aš jiems dėkoju už didžiulę laimę,
Tiesos ieškojimą bendrai.



2018 m. gegužės 29 d., antradienis

Suaugusiems „ vaikams’’



Mano vaikai – mokykloje,
Klasėje ir namuose,
Juodplaukiai, baltapūkiai,
O visko klausinėdavo,
Kad paspėtum atsakyti,
Reikia suktis…
Vieniems patinka piešti,
Spalvinti pieštukais,
Kitiems – papasakoti nuotykius,
Būtus ir nebūtus,
Tretiems – sukurti ir eilėraštuką,
Kas moka muzikuoti,
Pritaiko ir melodiją,
Susikuria, lyg pievoje,
Gėlių ratukas…
Ir dabar noriu jus matyti,
Netyčia dar išsprūsta:
„Na, padūkim’’…



2018 m. gegužės 28 d., pirmadienis

Nuogirdos




Gali nepasakoti,
Kaip tu gyveni,
Paukščius pažįstu,
Dažnai matau,
Kaip kraunasi lizdus
Ir kelia vestuves,
Paskui vaikučiai krykštauja...
Susiporuoja iki amžiaus pabaigos,
Sueina ir išsiskiria,
Tėvai nebepažįsta ir vaikų,
Kai sudeda kiaušinius
Į kito lizdą...
Trobas surenčia padrikai,
Prilipdo prie kitų,
Ant šilko siūlo pakabina,
Kai išskrenda žiemoti,
Palieka prišnerkštą...
Tik vienas gandras
Savo trobą žino,
Vėl aukštyn krauna žabarus,
Parodo, kad sugrįžo gyvas...
Vienas ir skirtumas,
Kad pešdamiesi savo gūžtą,
Vaikus gina,
Ginklų negamina.




2018 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Nebeturi mamos



Kas veja mažą
Iš savo lizdo skristi,
Kai neužaugę būna
Jo sparnai,
Kai gali pasiklydęs nesugrįžti
Į gimtą lizdą,
Kur buvai apsaugotas,
O rūpinosi dar tėvai?
Nebuvo vargo,
Tiktai nekantri vaikystė
Ir paikas noras –
Skisti,
Gyventi atskirai...
Ateina laikas ir apsidairyti,
Kas ves į tolimas šalis,
O kelias – nežymėtas,
Tik naktimis
Klajūnės žvaigždės žybsi,
Apuokas ūkauja,
Kaip tyčia,
Oi, nesuklysk,
Namai – namo...







Laipteliai







Prie naujos trobos 
Švyti nauji laipteliai,
Po metų kelerių tamsėja,
Numindžiojami batų,
Kojų nemazgotų,
Molinų...
Kai lietus nulyja,
Nuplauna praeitį,
Pasilieka švarūs,
Lyg naujagimiai,
Suvystomi į baltą drobę,
Močiučių nuaustų…
Pirmi laipteliai ar keliolikti
Apsamanoja per metus,
Išdygsta šalia ir kleveliai,
Berželiai svyruonėliai,
Karklų spurgeliai geltonuoja…
Oi, lipu, lipu.



Lietuva


Mokausi

Kaip akiai miela,
Kai ežere vandens lelijos žydi,
Pakrantėje – valtelės,
Irklai, sudėti kryžmai,
Pakilęs vėjas
Pakedena ir pašiaušia
Putą, pakeltą, suplaktą,
Nusiiria į tolumą
Vandens narai ir gulbės,
Kiti paukščiai
Vesdamiesi vaikus iš paskos,
O šie kiekvieno garso klausosi,
Žiūrėdami, ką daro
Jų tėvai…
Taip mokomės gyventi
Ir mokomės mylėti,
Taip mokomės į dangų palydėti,
Kai leidžiasi giliai
Į dugną inkarai.



Dangaus ramybė




Žiūrėdama į dangų
Ir save matau,
Kaip saulė žaidžia,
Debesėliai susiglaudžia,
Užlieja spinduliai medžius,
Prikelia paukštį giesmei,
Patupdo gūžtoje
Ilgoms paroms budėti,
Šildyti gyvybę,
Taip savo prigimtį sužinome.
Stipri pora,
Iš meilės gimusi,
Papildo vienas kitą,
Neapleidžia, pamaitina
Ir abiejų vaikai
Pratęsia giminę...
Dangau, duok mums ramybę.




Gyvenimo esmė




Tikėjimas – didžiulė laimė,
Vienatvės atspindys,
Gamta supranta tai savaime
Ir nepaskęsta nevilty…
Vėtra nulaužia tvirtą medį
Bet iš jo sėklų ar šaknų
Pasilieka atžalos
Ir tiki amžinybe,
Metų laiku…
Gėlė pražysta,
Skleidžia kvapą,
Kad ją pajustu bitė,
Maža skruzdėlė
Ir savo giminei praneštų,
Kokia mūsų esmė…
Tikėjimas – viltis,
Kad švis rytoj saulutė,
Padangėje šviesa mirgės,
Neši savo širdies dalelę,
Ko dar vėjelis neužpūtęs,
Įžiebsi ir kitiems.






2018 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Pažeistas ego




Sunku priprasti,
Kad likai jau vienas
Senatvėje ar ligoje,
Kad tau neatneša kas dieną
Puokštės gėlių,
Nors vieno žiedo,
Ant stalo niekas nebe padeda
Duonos ir pieno,
Neapkamšo nakčiai,
Susukto saldainio
Po pagalve neberandi ryte,
Neskambina už lango
Gitara…
Sunku priprasti,
Kad nesidalina
Nei meile, nei kančia.



Kol nešienautos pievos




Kol nešienautos pievos,
Jose – gyvybė,
O po dalgiu – ražienos
Ir samanų ploteliai
Į patį viršų kyla…
Po pradalge – bitelės
Dar saugo korį, pildo,
Spiečiui nebėra laiko,
Nubrauktos dobilienos,
Šaknis per dieną šildo…
Kol nešienautos pievos,
Nuo smilgų rasa krenta,
Atsigeria bitelė,
Skruzdė dar velka šapą
Į seną skruzdėlyną,
Vaikus neša į saulę,
Kad išsirist gyvybė...
Voras muselę gaudo,
Voratinklį išskleidžia,
Prie viksvų pakabina,
Sparneliai spurda baugiai,
Užgęsta jos gyvybė…
Kol nešienautos pievos,
Gėlė visiems parodo,
Koks šis pasaulis gyvas.





Užmegzta gyvybė




Gyvybė krebžda
Vos tik užmegzta
Gėlės ar medžio žieduose,
Baltosios gulbės
Aukštame lizde,
Raibo varnėno inkile…
Paskui – tik rūpestis,
Žavus, smagus,
Kaip užauginti vaisių,
Kad būtų šis saldus,
Kad vėl čiulbėtų
Paukštis ant šakų,
Plauktų žuvis
Vandenyse,
Iš kur pakylame,
Kaip gulbės,
Vieni du.




Slėpiniai




Gausu ir grožio,
Meilės slėpinių,
Kaip tamsiame miške
Ir žodžiai pasiklysta,
Pasirenku tik vieną
Iš visų gėlių
Ir sužinau apie darželį
Viską…
Savais vardais pavadinu,
Gal netikri ir klystu,
Tik nuojautą turiu,
Kada ji liūdi,
Kaip nuvysta.



Pavasario žavesys


Nuotaikos


2018 m. gegužės 23 d., trečiadienis

Ačiū, kad gimei




Būna liūdna, kažko ilgu,
Tada ir mąstai,
Kam dangus vis ašaroja,
Gal kas negerai…

Kai nuskrieja debesėlis,
Švyti spinduliai,
Saulė vėliavą iškėlė
Nuo lankos, aukštai…

Kopia mintys į padangę,
Vėjo sūkuriais,
Mano sese, sielos brangi,
Būsim amžinai…



Laimės lašai




Suspindėjo rasos lašas
Deimantais ir krištolais,
Kai mėnulis, saulė teka,
Po pavasario lietaus…
Viskas bunda, viskas šneka
Apie laimę išsvajotą,
Burtuose pagražintą,
Kuo mes tikime,
Tas pildosi, lyg pasakoje,
Nuo senelių ir tėvų,
Kaip senais laikais...
Inkiluose kelia galvas,
Gyvas paukštis kelia sparną,
Skrenda išsvajota laimė
Iš tavęs ir per pasaulį
Dar sugrįžtančiais laivais...
O nesurasti pasauliai –
Skaidrūs , trapūs –
Lyg vandens lašai...




Dienos pavaikslas






Suvėlė mano plaukus
Šiandien vėjas,
Žiedų pribėrė ir nepasiklausęs,
Panorau spalvinti
Į dangų pažiūrėjusi…
Turiu juodą pieštuką,
Neliesiu akvarelės,
O baltą gulbės plunksną
Padažiau į smėlį
Ir tavo veidas išryškėjo…
Akiduobėse – slėniai,
Nosis – kalnelis,
Akys – dvi sesutės,
Per ją nesuėjo,
O kaktoje – raukšlė,
Kaip tiesus kelias,
Kuriuo laikas ėjo...
Kabink, kur panorėjęs.



Žvilgsnis atgalios




Pakelia vėjas pūką
Ar žiedlapį nuvytusį
Ir nuneša, ir nuneša
Į kitą kraštą,
Tolima pakrantę
Pasikludusį…
Pamiršau, kas pasakė,
Kad saugočiau vaikystę,
Gal pasakoje rašė
Apie ledo pilį,
Kitą karalystę…
Oi, kiek nedaug norėjau,
Tik tave išvysti,
Dangaus skliaute žvaigždelė
Paslydo ir nukrito.




Miesto vaikai



Kai ką išmoksta
Ir iš vadovėlių,
Knygas paskaito
Ir palygina su savimi,
Paklausia mamos, tėvo,
Šis tas ir lieka atminty…
Nebuvo plūgo rankenos palietęs,
Nebiržijo ir nėjo su garniu,
Nepylė grūdo į aruodą
Medinėje dar klėtyje,
Netvėrė ir sodybos
Iš lentų ir žabarų…
Iš knygos žodis – rėtis,
Dažnai išbyra
Pro pirštus.





Visų spalvų žiedai


2018 m. gegužės 22 d., antradienis

Žaizdos užglaistymas





Kietas akmuo,
Sunku pakelti, –
Didelį ir mažą, –
Aštrus suskaldžius,
Nudreskia delnus,
Išplėšia vargas kišenes,
Lygiai nepelnytas,
Kaip ir auksas…
Širdis – ne iš akmens,
Joje pulsuoja kraujas,
Raudonas, šiltas,
Pasiimtas iš motinos,
Kojomis nemindžiojamas…
Kiekvienas žodis,
Iškaltas ant akmens,
Mena gimtadienį ir paskutinę
Šioje žemėje minutę,
Sunku akis užmerkti…
Tik prie akmens
Sodiname gėles,
Senas žaizdas užglaistome.


Rasa palaisčiau






Kiekviename žodyje
Yra dalis tiesos,
Bet daug ko nepasakome,
Dar paraštė tuščia,
Kaip į tėvynę takas;
Toli jau iki smėlio kauburių,
Nesiekia kojos,
Tik mintys nukako…
Padėjau ten gėlių,
Pasodinau, palaisčiau,
O ašara nudžiuvo,
Kaip ryto rasa,
Medy gegutė
Keliskart suaikčiojo…
Parjojo broliai devyni,
Atnešė skrynią aukso
Ir apdalino seseris,
Jos margomis juostomis,
Kaip atmintį,
Susaistė.



Apleistas darželis




Smilgos daug aukštesnės
Už lauko ramunę,
Randi kokį žiedą
Ir buri sau laimę,
„ Nemyli’’ – išliko,
O kiti gi turi…
Žieminė aguona
Gailiai pasižiūri:
Kam apleidai kiemą,
Niekas neprižiūri?
Pasiūbavo vėjas
Žalią kiemo smilgą,
Krenta rasos tyros,
Mano kojas vilgo…
Nebėra darželio,
Rūtų vainikėlio,
Mildos dieną žavią
Papartis žydėjo,
Tik ne man bernelis
Meilę pažadėjo.




Atminties šešėliai




Šmėkšteli šešėlis,
Praeina pro langą...
Gal girdėti žingsniai
Kieme paslėpti,
Kad po šitiek metų
Tavo veidą brangų
Saugojau ir saugau
Savo atminty?
Ne, tai vėjas plaiksto
Baltąją alyvą,
Joje – laimės žiedas
Kažkur vidury,
Vis dar siekia rankos,
Akyse sumirga
Tavo veido bruožai
Ir dar užsilikęs
Vaikų judesy.
Dainoje pašauksiu,
Bet ar atsiliepsi,
Mūsų dangus – vienas,
Bet aukštai,
Toli.




Akacijos





Užmezgė vyšnios,
Obelų žiedai pabiro,
Nubluko saulėj tulpės,
Subrendo ir jausmai...
Sodinti, persodinti
Mūsų sodai,
Takus nuklojo
Jau akacijos
Baltai…
Džiaugiesi dar dangaus malone
Dėkodamas,
Kad gyvenai.





Audroje




Sakai, likimas,
Toks gyvenimas,
Kai kas sekundę
Esi vėjo genamas,
Supasi laivelis,
Apsaugo borto atrama,
Kai denį semia
Vis pašokanti banga…
Griebiesi inkarų,
O virvės vejasi,
Nebėra laiko,
Bures nuplėšia,
Ant delnų pūslės
Lieka amžinai…
Išlikai?



2018 m. gegužės 21 d., pirmadienis

Ryto sulaukėme




Tėvai daug moko,
Pataria mažiems,
Apsaugo nuo pavojų,
Kol pats neišbandai,
Nepajunti, kaip skauda,
Kai kojų pirštą
Ar kelius nusibalnoji,
Kol paaugi.
Trobos kvapus prisimeni
Iki gilios senatvės, –
Čiobreliais kvepia
Arbata rytais
Iki dabar ant stalo.
Žiūri į dangų,
O ten debesėliai
Košei grūdus mala,
Garuoja puodas
Rytmečio žaroj apsalęs,
Pasigardžiuoji, valgai...
Kada tėvų jau nebėra,
Suglaudžiu vis abu delnus,
Sukalbu maldą
Už juos ir už tave,
Brangioji mano.