Karklas

Savo gyvenimą palyginu su medžiais,

Jų šaknys įsiskverbusios į žemę,

Šakoja gi plačiai,

O viršūnėlė – vis į dangų,

Mūsų svajonė ir tenai…

Norėčiau būti karklu,

Gal tikčiau į verbas,

Net ir nulaužta prigyčiau,

Žydėčiau geltonai,

Būčiau švelni prieš tai,

O vasarą – žalia…

Susuktų vėjas pumpurą

Ir užsimegztų rudas amalas,

Žmonės manytų – karas...

O kada gi žemėje

Buvo taika?

Vis ant palinkusios šakos

Užlipa ožkos

Ir žievę skrebena,

Raudonai dažosi ir ta vieta...

Išsisuktų iš manęs vaikaičiai

Paprastą dūdelę,

Kaip mane pamokė tėvas,

Ir birbintų,

Klausyčiausi ir danguje.