2018 m. kovo 31 d., šeštadienis

Kaip žvirblis virto varna




Varguolio žvirblio
Trumpa gyvenimo saga,
Niekas jam paminklo nepastatė,
Šiaudų pastogėje vedė vaikus
Iš kartos į kartą.
Nepasigirsi mūšiais,
Ką kas kirto,
Kai kada medinį kryžių
Ornamentais ir aprašė,
Saulutę nukalė dar viršuje,
Kai sutrūnijo,
Surinko ir sudegino…
Tokia trumpa ir giminė,
Po kelių kartų
Niekas neatmena,
O ant viršaus nuleidžia
Toje pat duobėje
Visai net nepažįstamą
Ir kita pavarde…
Neįsižeidžiu, kai žvirblį
Pavadina varna.






2018 m. kovo 30 d., penktadienis

Žalia žalia akyse





Vaivorykštėje – visos
Saulės spalvos,
O žemė nuo pavasario –
Žalia žalia…
Margus kiaušinėlius
Sudeda paukščiai,
Juos paslepia ir lapija –
Žalia žalia…
Melsvus deda paukšteliai
Aukštai ir drevėse,
Lukštus neša toli nuo inkilų,
Kur žalia žalia laukuose…
Prieš Velykas dažau
Visom spalvom kiaušinius,
Ridena juos vaikaičiai,
Per žalias žalias pieveles,
Kaip gera širdyje.






Saldūs varvekliai




Pavasarį vėjas aplaužo
Liaunas klevo šakeles
Ir sula byra,
Rodos, medis verkia,
Sušąla naktimis,
Virsta saldžiais varvekliais...
Tokie stebuklai būna
Per Šv. Velykas,
Kai nepasiekiamo vis lauki…
Nežinomi dangaus keliai,
Nukrentančios laimės žvaigždės
Į delnus šaukte šaukiasi,
Subyra net į šipulius
Saldūs varvekliai,
Pajutę žemės trauką,
Dabar jau nieko nebelaukiu.




Metų kiaušinis




Nesėtas grūdas neišdygsta,
Nekepta duona – raugas,
Jos neužtepsi, jei nurysi,
Rūgštis pateks į skrandį,
Ilgai degins…
Rieda per dangų
Debesys padykę,
Velykinį kiaušinį dažome
Dažais nuo žemės,
Kad visi metai ristųsi
Su saule,
O dauždami, ridendami
Kiaušinį
Linkėkime visiems gražiausių metų.




2018 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Iš tėvo – Tėvui




Kai keliame akis į dangų,
Jaučiam ir Dievo malonę,
Iš ten – nežinoma trauka
Ir amžina žvaigždžių kelionė,
Tik šiluma, šviesa palaiko,
Kad jaustume ir žemę
Sau po kojomis…
O prigimtis – primityvi,
Kai alkanas esi,
Galvoji apie duoną,
Kai bijai mirties,
Apglėbi artimą,
Meilės maldauji,
Kad būtų po tavęs sūnus,
Pratęstų tavo kraują…
Viskas – iš dangaus ir žemės,
Ko iš mūsų Dievas reikalauja,
Bet ir pasirinkti leidžia –
Tarnauti žmogui
Ir save pašvęsti dangui,
Bet žemėje ir žemiški
Įstatymai,
Kuriuos ir patys kuriame,
Ir laužome…
Oi, kad užtektų vykdyti
„Dešimt Dievo Įsakymų’’,
Būtume patys laimingiausi
Ir eidami į dangų.



Riteriai ir plėšikai




Prisimenu, kaip šiandien,
Perskaitytas pasakas,
Knygas, – ten išmintis,
Alibaba ir tūkstantis plėšikų,
Kuriems – nė motais,
Kieno galva nukris…
Ilga kelionė iš vienos
Į kitą valstybę
Ir trijų muškietininkų,
O kaltas – tiktai vėrinys,
Kai meilė uždega,
Lyg fakelą, dvi širdys,
Joks riteris neatlaikys…
Oi, jūs karaliai ir didikai,
Skaitykite knygas,
Šviesesnis taps
Šis žemės rutulys.



Balta branda




Aš – debesėlis baltas,
Pasiruošęs skristi,
Silpno vėjelio pasiilgau,
Kaip savo vaikystės...
Nubėgo, nulingavo
Mano dienos,
Pralenkiau jaunystę
Ir pamačiau save
Ant žydinčios šakos,
Pumpuro svarstyklėse…
Baltas apšviestas mėnuo,
Balta žuvėdra,
Gulbė tvenkiny,
Jame žvaigždės atsispindi,
Tylu, ramu širdy,
Lyg vanduo teška,
Girdisi...
Balta mano branda,
Kaip seniai įmerkta ir palikta
Seno kaimo
Svirtis.



2018 m. kovo 28 d., trečiadienis

Inkilai ir varnėnai




Ant kiekvieno berželio,
Uosio ir klevo,
Liepos kamieno
Po inkilą keliame...
Atskridęs varnėnas
Savaip padėkoja,
Giesmele prakalbina
Ir šilumą žada,
O drevę kiekvieną
Veltui suranda…
Kas aukštai gyvena,
Tas net pakabina
Prie savo palangės,
Nes giesmė vis dar primena
Gimtinę – brangiausią.
Žiūriu ir klausausi
Šio ištikimo paukščio,
Kuriam ir nereikia
Melsvosios padangės…





2018 m. kovo 27 d., antradienis

Samanėlės




Gaji senoji obelis,
Apsamanoja ir žaliuoja
Visą ilgą žiemą.
Kur tik nėra jos sėklų,
Kad ir netyčia pasisėjusių, –
Prie visų pakrūmių,
Ne tik soduose,
Susimaišiusios su ievomis…
Gyvybės sėklas saugo samanėlės,
Viduržemį pakyla,
Apsipila rasos lašais atšilus,
Maži maži žiedai – ant kelmo,
Ant akmens ir pievoje.
Apsamanoja kryžiai,
Mūsų besikeičiančias viltis
Iškėlę.



Visų namas




Didžiausias – žemės namas,
Jo stogas – mėlynas dangus,
Jame skaisčiausia – saulė,
Nakčia užsidega daug žiburių,
Tarsi žiūrėtume vis pro kitokį langą…
Čia – sodai ir miškai,
Žaliuoja lankos,
Jų nuokalnėmis sūkuriuoja upeliukai
Ir suteka į Nemuną…
Oi, koks dosnus čia žemės stalas,
Už kurio telpa paukščiai,
Žvėrys ir žvėreliai,
Olos ir urveliai,
Anot A. Baranausko,
O pro kiekvieną sienos plyšį
Vėjas žvalgosi…
Atsidūsta Žemė, motina sena,
Suglaudžia delnus maldai.





Velykinis skambesys





Seniai pakilo nuo dirvonų
Pirmas pavasario šauklys,
Gelsvais sparneliais vyturėlis,
Padėjo pempės kiaušinius,
„Gyvi, gyvi!’’- šaukė
Saulei patekėjus,
Dangaus mėlynėje žąselių trikampiai
Triukšmingai girgsi vėlei,
O prie namų ir soduose
Sučiulbo blizgantys varnėnai...
Daug paukščių suka lizdelius,
Nepaiso ir naktų šaltų,
Gyvybė kyla
Mažais
Kamuolėliais…
Parskriskite visi namo,
Kokia tai bus darna,
Kai aplink stalą
Per Velykas
Sėsime.







Praregėjimai




Nužydi lauko gėlės
Parneštos iš kiemo,
Pakenčia, kiek joms skirta,
Ir atgal išmeta…
Nereikalinga ant palangės,
Jei nekrauna naujo žiedo,
O pamiršta – paniekinta,
Klajoklį primena…
O jai tik buvo ankšta
Mažame inde,
Šaknys nesutilpo
Ir pabaigta kelionė
Rausvo žiedo…
Tiek ir težino šeimininkas.





2018 m. kovo 26 d., pirmadienis

Po Verba




Nelaužiu kadagio šakos,
Nes šis medelis – šventas,
Yra mano galvelėje jie du,
Kuriais galiu vis džiaugtis.
Kasdien einu ir pažiūriu,
Kaip noksta mažos uogos,
Mėlynos pavasarį,
Nesu nuskynusi ir valgiusi
Ir niekas jų nelaužia,
Niekas neskina.
O kartais sakant vis girdžiu,
Kad negeri miestiečiai, –
Taip sakyti – šventvagiška.



Pamąstymai




Visada pažiūriu,
Iš kur snaigė
Plevendama krenta,
Tai signalas greičiau,
Kad vėluoja darbai,
Kuriuos reikia nuveikti
Per artimą laiką…
Gamtoje – paprasčiau,
Žiemą keičia pavasaris,
Troboje ir tėvynėje
Mūsų žmonės gyvena
Irgi žiūri aukščiau,
Kas juos valdo,
Ką kalba.





Gydantis molis




Retkarčiais tenka nuryti
Nuoskaudos kartėlį,
O kad neliktų randų,
Užtepi jį moliu,
Kaip moko sodininkas,
Nes taip greičiau užgyja
Kiekvienas medelis
Ir iš naujo šakos sužaliuoja…
Junti, kaip virš galvos
Gerumo angelas plasnoja,
Laša saldi sula,
Geri ir gaivų orą,
Taip susijungi su žeme,
Pakyli ir į dangaus plotą,
Meldi, kad augtų taikoje
Mūsų jaunimas,
Senų neužgauliotų,
Pirmi pavasario žiedai neašarotų,
Rastų nektaro bitės,
Saulėje apskristų pievas
Maisto sau ieškodamos...




2018 m. kovo 25 d., sekmadienis

Pasaka kitaip


Žvaigždžių kalendorius



Užsibuvau prie debesėlio,
Ganiau aveles,
Jos – pilkos, margos, baltos,
Vėjelis sušukavo bangeles,
Lietus išplovė
Ir ant rankų pasiūbavo.
Padebesy – lopšys,
Kur prisikėlė saulė,
Mėnulis keitė spalvą,
Pagal jį ir kalendorių
Iki šiol skaičiuojame,
Sėjame grūdus į lysves, –
Dangus – žvaigždynų namas...
O paukščiai žino kelią,
Be jokių kalendorių,
Kai skyla gūžtose vaikai,
Tada ir švenčia
Jų gimtadienius.







Verbų sekmadienis



Ona Baliukienė

Verba – gyvybės šaltinėlis,
Paguoda ir viltis,
Kad žemė laukia
Atpirkimo,
Viltis gyvenimo
Ir šį pavasarį nušvis…
Anksčiausiai seni atsikėlę
Su kadagio ir karklo šakele
Skuba į artimiausią bažnytėlę,
Pašventina namus,
Paragina ir šeimą
Prisikėlusią,
Kad būtų laimingesni
Per visus metus...
Kokia gi laimė,
Jei nėra tikėjimo,
Saviems ir artimiesiems
Klojame Verba kelius.



2018 m. kovo 24 d., šeštadienis

Medžiais apsodintas kelias





Eikim susikibę rankomis
Gerumo takeliu,
Kuo mūsų bus daigiau,
Matysime, kaip jis platėja,
Kada išminsime šalikeles,
Atsivers prieš mus vieškelis,
Išgrįstas laimės akmenėliais.
Tegu prisijungia vaikai,
Giedosime choru,
Balsai š vieną posmą
Tegu susilieja,
Yra juk pasakos, be pabaigos,
Kodėl negali būti
Kelio į namus,
Kuriuo parėjo Odisėjas...
Atverkime gerumo išsiilgusias
Pavasario išmargintas duris,
Statykim ant palangės gėlę,
Sušildys saulė lapelius,
Pražys nelaukdama
Ir vasarėlės.





Nuslūgusi srovė




Pasakyk dar kartą,
Taip seniai girdėjau,
Daug metų tuo pačiu
Takeliu ėjome,
Be žodžių buvo aišku,
Daug ir nešnekėjome,
Vėjavaikis buvai,
Abu tylėjome…
Trumpi išsiskyrimai,
Vėl suėjome,
Upelis kilo kas pavasarį,
Vėl slūgo per karščius,
Rudenį į srovę lapai nubyrėjo,
Susisiekė lyg rankos
Du žali krantai
Ir toliau per laiką
Nutekėjo...
„ Kur mes bėgame ,
Neramiai sušnabždėjo,
Ar tu mane myli,
Ar kada mylėjai? ’’






Paukščių čiulbėjimas




Kaip gera buvo,
Kai turėdavau kažko ilgėtis,
Skrisdavau paukščiu pas tėvelius,
Seserų ir brolių
Apkabinti bėgdavau…
Trobos ir balkiai
Būdavo mieli,
Prie jų vorai tupėdavo,
Žiūrėjo mąsliomis akutėmis
Į praskrendančią musę,
Kol įviliodavo,
Voratinkliuose supo vaikelius,
Pakol išsibėgiodavo po visą
Margą svietą…
Visi turi šeimas,
Labiausiai ilgisi išėjusių,
Kaip gera grįžti į namus,
Kai laukiamas esi,
Pasiilgsti upelio
Ir paukščių čiulbėjimo,
Net savas, rodos, pučia vėjas…
Pakalbink, nors žodžiu,
Kurį seniai girdėjau.



Tirpstantis sniegas




Pėdos, pėdos,
Jos sniege – ryškesnės,
Ilgai pasilieka,
Kai kraštai aptirpsta,
Žemės plotas lieka,
Čia ir lapas kyšo
Ir pernykštis kuokštas,
Žolė jas paslėps,
Kai sužels iš sėklų…
Oi, ne visos pėdos
Žemėje išlieka,
Jeigu šaknys silpnos,
Nudžiūsta, nelieka…
Čia ir mūsų žemė,
Kaip ir mūsų pėdos,
Pastatytas kryžius,
Aplinkui – žolynai,
Ąžuolo vainikas…
Viskas, kas palieka.




2018 m. kovo 23 d., penktadienis

Gamtos vaistai




Kol esu sveika,
Gėriuosi pušimi,
Kaip ji pavasarį
Sukrauna žiedelius,
Apsipila gelta puta,
Dvelktelėja kvapu,
Kurį vėjelis neša
Per pušų alėją,
Pušynėlių gojus…
Reikėtų skinti,
Rikti ir džiovinti,
Daryti antpilus,
Kai puls sloga,
Bet atitolinu šią mintį,
Gaila seserėlės,
Jeigu nuskinsiu,
Nebeaugs šaka
Ir jai skaudės,
Kaip skauda sąnarius
Labai senam,
Kuriam nepadeda
Jau jokie tepalėliai.






Per dangaus lygumas




Paduodama draugystei ranką
Pirma pamąstau,
Ar jis man lygus,
Ar tik už nugaros
Nelaiko špygų...
Toks tokį tik užstos,
Užjaus, padės, nelauks grąžos,
Tik saulės šypsena –
Už dyką…
Daug kam nespėju padėkoti,
Nes po nakties – nauja diena,
Su ja ir nauji iššūkiai;
Rytais – malda,
Kad jau senokai užgimiau,
O vakaras ateis nelaukiamas
Per dangaus lygumas...
Paduodu ranką
Rytdienai,
Nes ten gyvens vaikai,
Lipdys iš molio
Naują lizdą.



2018 m. kovo 22 d., ketvirtadienis

Eiliuotas žodis




Eiliuotas žodis tinka dainoje, –
Nekeičia jis esmės,
Šiek tiek skambesnis,
O ritmas – iš pačios širdies,
Nuo pat gimimo tvinksi.
Klausydami dainos
Ir džiaugiamės, ir verkiame,
Dažnai gi nežinodami
Jos paskirties,
Nesuprasdami kalbos,
Ką tuo metu jos autorius
Skaudžiausiai jautė.
Siūbuoja vėjas šakeles,
Visa giria jam atsišaukia,
O mes – juk medžiai,
Iš gilių šaknų
Eiliuotą žodį traukiame,
Kai džiaugiamės ir verkiame.




Gražiausi gimtadieniai



Sūnui Adomui

Gimtadieniui dar nepražydo
Ant kalnų žibutės,
Nesuokia ir varnėnai
Prie pernykščių inkilų,
O apie žiemą primena šaltukas
Ir byra snaigės
Ant plikų laukų…
Prisimenu tavo gimtadienį,
Kai man tavo tėvelis
Atnešė gėlių,
Nes dar buvai pirmagimis
Ir meilės pašauktas,
Žiūrėjai mėlynomis akelėmis,
Glosčiau geltonus plaukučius…
Duok Dieve, mums vis atmintį
Nuo pirmo lopšio
Iki šių dienų.



Pavasarinis šokis




Gražus pavasarinis
Snaigių šokis,
Kada žinai, kad laikina,
Pradės žydėt žibuoklės,
Pabirs rasos lašai
Tik nuo langų…
Pavasaris – tai kvaitulys,
Vaikiškas juokas,
Visi taip išsiilgę
Šilumos ir saulės
Iš melsvo dangaus,
O snaigės sūkuriuoja palengva,
Neranda kelio,
Kur geriau nutūpti,
Jos – paukščiai,
Be lizdų…
Žiema vis primena apie save,
Kad visada gali sugrįžti
Ir į prisiminimus.


2018 m. kovo 21 d., trečiadienis

Kūryba – kilnus darbas





Kiekvieno tėvo ir mamos
Svajonė, pareiga –
Perduoti vaikams,
Ką moka patys,
Kad būtų tęstinumas
Darbų namuose
Ir nepamirštų papročių,
Kuriais ir protėviai
Didžiavosi.
Kiekvienas mokytojas,
Paėmęs baltą kreidą,
Piešia lentoje raides,
Iš kurių susideda gyvenimas,
Išleidžia ir sau pamainą.
Nieko pasaulyje nebus,
Be mūsų bendros meilės
Savo darbui.




Popierinės mintys




Pasensta popierius,
Bevartant ir sudyla,
Žodis nesensta,
Geras nerūdija…
Kartoju tuos pačius,
Rašau į savo amžiaus knygą,
Jeigu skaitysi,
Būsi vis arčiau
Ir mintimis, ir čiupinėtais
Skyriais…
Kai prirašysiu lapą,
Iš jo žuvėdrą sulankstysiu,
Kiek ji toli nuskris,
Priklausys nuo vėjo
Ar bus lemta
Atsispirti;
Sulyta tik nutupia ant žemės,
Geria, šildosi...
Iš dirvos ir arimų,
Kaip kakta
Raukšlėtos,
Kyla mūsų mintys.






Iš ąsočio byra




Nesveikinkit manęs
Nei su poezijos diena,
Nei su kitokia
Švente nepelnytai, –
Esu tik sau poetė...
Jau nebegroju dūdele,
Karklams išsprogus
Nesilupa žievė,
O balsas iš savęs
Prikimęs…
Meilė beržams išlieka,
Kol esi dar gyvas,
Išblunka tik akių liepsna,
Aistra nutyla…
Pavasaris – beržų puota,
Išsprogsta žirginėliai,
Sula nurūgsta,
Išpili – ne vynas…
Pasveikinkit mane
Su pirma žibute,
Jinai – dangaus
Tyra mėlynė.



Slėniuose





Saulutė neaplenkia
Slėniuose gėlių,
Nors jos pirma
Pražysta ant kalnelių,
Kai apšviestas dangaus,
Į viršų keliasi…
Niekas nepamatuoja,
Kokia gili erdvė
Ir žmogaus sieloje,
Net pats savęs nesupranti,
Kokia mintis aplanko
Tamsią naktį,
Kitokia – mėnesienoje.
Diena – šviesa akių,
Kai mylime kiekvieną.



2018 m. kovo 20 d., antradienis

Pažymėti akmenėliai




Vaikystė – ištakas
Iš amžinos versmės,
Tolyn sruvenimas,
Kai basas nebijai
Sušlapti kojų,
Akmenėlius renki,
Meti į srovę,
O jinai teškena,
Išmaudo visą kūną,
Bet kenti…
Jaunystė – vinguriuojantis upelis,
Tarsi žolė jo vidury,
Plauki ir pasvarstai,
Kodėl tau gelia,
Kai gintarėlių dugne
Nerandi…
Suku ratus aplink kalnelį,
Ant kurio sėdime visi,
Ir byra akmenėliai
Į patį vidurį upelio,
Tiktai užmynęs skausmą
Pajunti.


Pernykščiai lapai




Kol nėra žalių lapų,
Rašau ir ant senų,
Jie į molį įaugę
Tiek pat turi spalvų, -
Nuo baltos iki smėlio
Su juodu krašteliu…
Kol dar pašalas kausto
Apvalius kalnelius,
Nematyti žibučių,
Mėlynų, geltonų plukių
Ir visai baltų,
O taip noriu pažinti
Į save panašių…
Kol dar vaikštau jaunystės
Pramintu takeliu,
Padėkoju dangui,
Kad pernykštes regiu.