Kai
šviečia saulė į akis,
Priverčia
užsimerkti,
Vis
tiek jaučiu ant veido
Šiltą
vėjo ranką...
Kai į
padangę kyla vyturys,
Noriu
jį sekti,
Garsas
toli toli nuplaukia,
Esu
tiktai žemės dukra,
Noriu
iš ilgesio pravirkti
Ir
atsiverti dangui,
Todėl
yra riba
Tarp
jūros ir smėlėto kranto...
Oi,
atsiritusi banga
Apsemia
kojas,
Pėdas
palietusi balta puta
Viską
nuplauna –
Ir
saulės įdegį,
Ir
ilgesį, ir giesmės baimę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą