Gyvenimo
našta – pagal pečius,
Suprato
tai senoliai,
Ko
jie nepanešė,
Prašė
vaikų,
Kad
tęstų darbus
Sesės,
broliai...
Bebaimiai
dirbo irgi tylomis,
Nes
triukšmas – tik trikdys,
Tarsi
nepagarba lietuviui,
Šiaurės
krašto žmogui...
Mes –
buvome ir būsime,
Savo
gyvenimą atkūrę
Tylomis,
Be
iškiliųjų žodžių ir fanfarų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą