Medžių kalba

Lietuvos giriose

Ir medžiai šneka

Lietuviškai ir iš širdies,

Kai kerta, gūdžiai braška,

Kai krenta, sudejuoja,

Visiems laikams

Nutyla nukirsti...

Lapuočiai vėjui siaučiant ošia,

Žiemą bara

Nuogomis šakomis ilgai,

Pušis atsigina spygliais,

O Eglė gaubiasi skara,

Žvake į dangų remiasi

Nuo gedulo suvirpusi,

Nes prie jos –

Maži vaikai

Ir tik jie supranta,

Apie ką ji kalba

Su ąžuolais, beržais, klevais,

Sedulą priglaudusi – kitaip...

Nekirsk!

Į mišką gėriui atėjai.