2018 m. sausio 31 d., trečiadienis

Pavasaris



Virpa žvaigždės naktimis,
Mėnuo susigūžęs,
Medžiai stirkso,
Nutirpo sniegas nuo šakų
Ir šaltis graibo,
Aižo...
Sujuda vabalas po žieve
Ir pareiškia:
Gyvenu, –
Čia mano būstas,
Net ir vėjo gūsio
Į vidų neįsileisiu...
Nušvito saulė – jau pavasaris,
Žievė atplyšo,
Žiemą susitraukusi,
Sužiuro šeimininkas
Ir padėjo kiaušinius
Ant plyno lauko.
Vaikai užaugo.





Mano gyvenimo vaizdeliai



„Vatnikai“

Kraupus žargonas, kurio neišversi, tik sukels skaudulį prisiminimai.
Po karo nieko nebuvo parduotuvėse, vilkėjo dar užsilikusiais skryniose, patys verpdavo, ausdavo, persiūdavo senus rūbus. Kas turėjo žąsų, per porą metų ir pūkinę antklodę pasisiūdavo, o kiti klojėdavo vatinėmis. Sunkios buvo, gumulais susimesdavo – nė išpustysi.
Kai vyko trėmimai, žmonės slėpėsi naktimis miškuose, o senus, kurie gulėjo jau mirties patale, apklodavo ir palikdavo. Sesuo Verutė prižiūrėjo net dvi senoles. Ryte nueidavo, pakeldavo, nuprausdavo, pavalgydindavo ir išeidavo į darbus. Pasakojo, kad rasdavo nusiklojusias, išgriuvusias, kai vakare vėl nueidavo. Apkamšydavo vatines antklodes, paskui išsigudrino prie lovos kampų virvelėmis antklodes nakčiai pririšti.
Ir taip daugybę dienų vaikščiojo, kol mirė.
Laidojo viso kaimo žmonės, iš miško parėjo ir artimieji.

Po daug metų gyvenau ir prižiūrėjau seseris kitame kaime. Buvo nusipirkusios jau ir šilkines antklodes, bet viduje - ta pati vata. Slysdavo užvalkalai, painiojosi ir slinko ant grindų. Keldavausi ir tikrindavau, apklodavau, teko budėti.
Kaimynystėje gyveno senolis, grįžęs iš Sibiro lagerio. Pasakojo ir pasakojo, kad iš pradžių varė į taigą kirsti medžių, o batų neturėjo. Plėšydavo vatines, apsukdavo kojas, sušlapdavo, prilipdavo, apšerkšnydavo – vos pavelki. Vilkėjo tik vatiniais - šimtasiūle, bet ir grįžęs nusipirko vatinę.
Kartą pradėjo vėlai vakare staugti mūsų šuo. Išėjome į lauką, o jis bėga į kaimyno pusę. Nusekėme ir pamatėme gulintį Joną prie šulinio. Vatinukas permirkęs, nes traukdamas kibirą paslydo ir ant savęs užsipylė. Kalbinu, keliu, o jis jau tyli, bet dar kvėpuoja. Iškvietėme greitąją, kol atvažiavo, įnešėme į kambarį, šiaip taip nuvilkome vatinuką, - trinu rankas, kojas, kol sudejavo.
Atvažiavo ir greitoji, gydytoja apžiūrėjo ir pasakė, kad lūžęs šonkaulis. Pranešėme sūnui ir išvežė į ligoninę.
Pasveiko ir toliau vilkėjo tą patį vatinį, laikė karvę, šienaudavo vasarą, turėjo daržą.
Po kelių metų sužinojau, kad mirė, bet gyvas būdamas tėviškėje, Inkūnuose, sutvarkė bažnyčią, tėvų kapus.
Nedrįskite, žmonės, vieni kitų pravardžiuoti „vatnikais“, - nežinai, ką likimas ir mums iškrės, o ir iš pagarbos tremtiniams ir kaliniams, šiukštu, neprasitarkite.


Ona Baliukienė

Tremtinių vaikai



Aldutė

Elmiškių kaimas –
Tiktai kelios trobos
Ir tų neliko po karų,
Vienus ištrėmė,
Kiti patys bėgo,
Kad nesugautų ir nerastų
Didesniame mieste,
Tarp mūrinių namų.
Buvo sugrįžusių iš karo,
Kontūzytų, palūžusių,
Bet jie ilgai ir negyveno,
Pasigailėjo Dievas,
Kad ilgai nesikankintų,
Užmirštų amžinybėje skriaudas,
Savas ir artimų.
Neliko nieko po kolūkio pertvarkų,
Negrįžo ir iš Sibiro
Jau į savo namus,
Viskas sugriauta, išvežta, sudeginta,
Sulyginta ir žemė,
Nepažįstami vėliau supirko
Ir seniai pravalgė buvę šeimininkai,
Suniokoti namai lig pamatų.
Pakalbinu tik vieną draugę,
Kuri tėvų namuose negyvena
Ir taip graudu,
Taip artima mūsų šnekta,
Tarsi su seseria kalbu.






Piligrimai



Kiek tik prisimena istorija,
Keliavo ir keliavo piligrimai,
Ieškojo laimės sau,
Dar aiškino ir sutiktiems,
Kad jų vien basos kojos –
Palaima pasekėjams
Ir turtų pažadėjo,
Dar ne bet kokių...
Iš paskos einančių vis atsirasdavo, –
Vieni – iš nevilties,
Kiti – tik dėl akių,
O taip įėjo į visų laikų madą,
Kad po daugybės metų
Piligrimas tapo turtuoliu.
Jei neisi iš paskos,
Paliksi plikas, basas,
Koks buvo pirmas piligrimas
Nuo istorinių laikų.




Nesuspėta su laiku




Pavasarį pasveikinu,
Manau, daug ir pasėsiu,
Žiūrėsiu į gėles
Ir pasipuošiu plaukus
Pienių vainiku...
Prabėga jis nepastebėtai,
Jau vasara alsuoja
Nuo kalnelių pušelių kvapu.
Rudenį obuolį reškiu,
Gardžiuojuosi rūgštele,
Medaus skoniu,
Bet jau žiema nudažo plaukus
Baltu, kaip cukrus,
Sniegeliu...
Kiek daug dainų nepadainuotų,
Apsidairau, lyg nuo kalvų,
Nebeskaitysiu garsiai
Ir savo eilių.



Pasakų šalis



Vaikai – tėvelių džiaugsmas,
Jie būna laukiami,
Išrenkami netgi vardai iš anksto
Dabar jau žino
Ir kokia lytis.
Vaikai močiutėms ir seneliams –
Jų vaikystės šauksmas,
Prisimeni ir pasakas senas seki,
Apie gražuolę karalaitę,
Karalaitį ir pelenę,
Gerąją Elenytę,
Kuri ieško brolio
Ir ta pasaka tiki.
Paauga ir jie patys skaito,
Deklamuoja ir iš atminties,
Kokia gera ta pasakaitė,
Kuri gyvenime padės.




Žiemos pabaigai



Ką gero padarei, –
Tai baltas akmenėlis,
Su kuriuo rašai
Ant savo namo sienos,
Puikiausias piešinys
Per visą dieną,
Jais savo taką nubarstai
Ir šviesu mėnesienoje.
Juodi – tiktai nuodėguliai,
Kuriais bauginami
Per Užgavėnes vaikai,
Ant baltų paklodžių – kaukės,
Išdurtomis akimis,
Plasnoja skudurai,
O vasarą – prie bulvių lauko,
Kur lankosi šernai,
Nors giltinė su dalge stovi
Naktimis ir dieną...





2018 m. sausio 30 d., antradienis

Visi - visiems



Žemė alsuoja gerumu,
Nes jos glėbyje gimsta,
Kas ir gyvas,
Šaulė alsuoja gerumu,
Nes visus šildo,
Upė alsuoja gerumu,
Nes visus girdo,
Miškas alsuoja gerumu,
Nes paukščiai jame peri,
Vaikus migdo...


Palapinė



Vaikai žaidžia namelius,
Stato krūmų pagalius,
Slėptis čia nėra kada,
Laukia namuose mama...
Šviečiasi kiaurai namelis,
Nes šakelės, be lapelių,
Vėjas nupūtė šapus,
Kiškis čia neužsibus...
Gėrisi saulė ryte
Suręsta palapine,
Darbas darbui – nelygus,
Betgi džiugina visus.



Nušildyti kalneliai



Žiema nenoriai slenka
Per klonius ir miškus,
Upelių neaplenkia,
Sukausto juos ledu...
Gurgena vanduo šaltas,
Šiltesnis už ledus
Ir širdy atitirpsta,
Sušunki: „Nuostabu!“
Žali pušynai, eglės,
Lapeliai pasislėpę
Nuo darganų, šalnų
Po sniego kupsteliu.
Saulute, kilk ir šauk
Sugrįžti paukštelius.




Jūs – laukiami




Prieš dvidešimt gal metų,
Vėliau dar ar anksčiau,
Paukšteliu išskridęs,
Nepraradai savo giesmės,
Gimtinė tavęs laukia,
Kad sugrįžęs,
Nutūptum ant šakos,
Susuktum gražų lizdą
Ir paminėtum vardą
Lietuvos.
Yra tavo vieta,
Kaip visada, gimtinėje,
Ir laimėje net ir varge,
Kaip sutuoktuvių priesaikoje,
Saugome ir giesmę,
Kad neštute ir į kitas šalis
Malonią žinią, –
Jūs – laukiami.



Karklo šakelė



Mes – anos kartos vaikai,
Girdėję girios gausmą,
Nepabijoję prisikelti auštant,
Išsprogę net ir žiemą,
Sausį...


Mes – karklai pabaliais
Ir ant kalnelių,
Pasistiebę klausomės,
Kaip inkiluose krebžda
Ir mūsų vaikai,
Kaip juos pavasaris
Varnėnų čiulbesiu
Pašaukia...
Kita karta galbūt kitaip giedos,
Bet ta pati šakelė
Skleisis.





Žiemos pokštai



Metų laikai – mūsų gyvenimo
Kasdienis pokštas,
Kai rudenį pražysta
Akacijos baltai,
O žiemos vidury balutės telkšo,
Pavasarį apsninga obelis,
Nušąla jų žiedai...
Oi, kiek tos vasaros vilioklės,
Kai šiltas vėjas ir saulutė,
Tarsi mūsų norai,
Bet vėl griaustinis ir žaibai,
Išverčia audra medį
Ir šaknimis jau žiūri
Į melsvą giedrą dangų,
Tik tuo keliu ateina
Spinduliai.





Pamažėle augantys



Jaunas medelis auga
Po sieksnį ir daugiau,
Pražydęs save saugo,
Kad iš kiekvieno
Birtų grūdas,
Keltų naują daigą,
Tada ir pamažėle auga.
Kokia gaivališka jėga
Priverčia žiedą
Atsiskleisti saulei
Miške ir laukuose?
Meilė.
Nors ir tamsiau kambaryje,
Nemato saulės,
Vis tiek pasiekiama šviesa
Pro mūs kiekvieną langą
Meilei.




2018 m. sausio 29 d., pirmadienis

Mano gyvenimo istorija



Koks vienas žodis ar nugirsta frazė, paskatina prisiminimus. Mokykloje daug tekstų reikėdavo mokytis atmintinai: ne tik lietuvių rašytojų, bet ir rusų klasiką. Viskas, ką jaunas išmoksti, labai ilgai prisimeni, o vėliau – kiti įvykiai ar citatos užgožia atmintį. Ypač neprisimenu datų. Daug dėl to turėjau vargo ir dabar tas pats.
Baigiamajame mokyklos egzamine buvo trys temos, bet pasirinkau Salomėjos Neries lyriką. Tik po to pastebėjau, kad reikia nagrinėti karo metų eilėraščius, o ten „Poema apie Staliną“, „Marytė Melnikaitė“, „Grįšiu“ ir kiti. Lietuvių kalbos mokytojas Katinas tų eilėraščių nevertė išmokti. Išsigandau, vos neverkiu. Priėjo mokytojas ir lyg netyčia prie suolo padėjo tą rinkinį. Niekas nekontroliavo, komisija sėdėjo prie scenos, todėl, kad ir bijodama, ėmiau skaityti, nusiraminau ir parašiau rašinį. Kitą dieną mokytojas perskaitė pažymius. Laukiu savo pavardės ir vėl drebu. Viskas gerai, gavau penketuką ir vos iš džiaugsmo nepravirkau. Tada galutinai apsisprendžiau, kad studijuosiu lietuvių kalbą ir literatūrą.
Tuo mano nuotykiai nesibaigė. Per stojamuosius vėl ta pati tema. Dabar jau prisiminiau ir ką anksčiau rašiau, dar, savo nuostabai, ir daugiau posmų žinojau. Pasisekė. Išlaikiau stojamuosius ir mokausi jau net lotynų, graikų pradmenis, latvių kalbą. Susiradau visą šios poetės kūrybą, biografiją, jos draugystę su A. Venclova, Petru Cvirka, aprašymą sename laikraštyje apie jų suburtą kuopelę, kuri buvo pažangi ir tarpukarį, kad nepritarė kapitalizmui.
Visur ji ir vėliau vadovėliuose vaizduojama pakylėtai, kad Lietuvai atnešė laimę, tapome laisvi nuo kapitalistų ir buržuazinės priespaudos.
Netruko prabėgti studijų metai, – visko gi neaprašysi. Per valstybinius egzaminus žodžiu – spragt ir vėl Salomėja Neris. Dabar buvo sudėtingiau, reikėjo išvardinti visus rinkinius, kada ir kur išleisti, pacituoti po kelis eilėraščių posmelius. Nors užmušk, datų neprisiminiau, nors rinkinių pavadinimus išvardijau, o jau karo meto eiles bėriau, kaip iš pypkės. Gavau tik ketvertuką, gėda ir prisipažinti, net norėjau perlaikyti, bet reikėjo ruoštis išleistuvėms, kiti egzaminai ant nosies...Taip ir liko – tik ketvertukas.
Dabar ir tų, daug sykių kartotų, nė posmo neprisimenu, ne tik datų.
Žiūriu dabar Youtube lietuviško filmo anonsą ir net už galvos susiėmiau, kai Justė dainuoja ir vaidina šios poetės rolę, kad ji žinanti kažkokius juoduosius sąrašus ir šokdina ją tardančius NKVD vyrus... Dieve mano, kokia trumpa scenarijaus autoriaus atmintis!
Kai mokytojavau, jau buvo išleistas dvitomis, dienoraščiai, laiškai, su ekskursija apsilankėme muziejuje, Lietuvių kalbos ir literatūros rankraštyne. Visur – šios poetės kūryba, rašiniai irgi kasmet mokiniams – iš S. Neries.
Galvoju, kada išsisklaidys mitas apie TSRS šviesią ateitį.

Ona Baliukienė



Realijos



Turi tik marškinius
Ant nuogo kūno,
Pats ir kaltas,
Nemokėjai ir tada gyventi,
Juk viskas buvo veltui,
Reikėjo vieno – tik išmokti,
Kaip iš to paties
Nepilno katilo
Sau pasisemti,
O ir dabar apsidairai,
Kur rasti samtį...
Žiūrėk, kokie aplinkui
Gražūs pastatai,
Mūras prie mūro,
Žemė – lobiai,
O tau – tik kiauras šaukštas,
Nes dar nemoki
Ir dabar nugvelbti.




Prisikėlimas



Pavasaris klebena
Žiemos vartelius,
O ledo sklendė
Vis neįsileidžia,
Po vieną laužo
Vėjas varveklius,
Saulutė laižo...
Po lašą krenta dienos
Nuo pat rudens iki pavasario,
Tada ir sėsime javus,
Ravėsime usnis,
Balandą plačialapę
Ir drignes...
Nieko darželyje ir pievoje,
Be reikalo, nedygsta, –
Visi turi stiebus,
Ant jų – žalius lapus,
O žiedą renkamės,
Lyg nuotakai ant piršto,
Matuojame, koks tiks.




Gyvenimo mokykla


Vaikaičiams - ateitis

Mokykla – ne tik medinis suolas,
Prieš klasę kaba ir lenta,
Ant kurios rašoma ir šluostoma,
Kas buvo parašyta bet kada...
Kreida – balta,
Bet ir spalvota,
Dabar rašau raide juoda,
Kad geriau įsiminčiau,
Kas buvo kažkada,
O ateitis tebus
Geltona, žalia ir raudona,
Su baltu žirgu vis priešakyje.





2018 m. sausio 28 d., sekmadienis

Kiemo žmonės



Pasaulis – daug platesnis,
Negu iš savo kiemo
Stebime ir matome, –
Užstoja tolį kaminas
Ir dūmai slenka pažeme,
Kartais į viršų kyla,
O suodžiai krenta,
Graužia ir akis,
Tada ir sąžinė prabyla,
Kam palikai namus,
Savo kaimynus...
Kurgi ta lopšinė,
Kurią dainuodavo mama
Taip tyliai,
Kad net ir dūmai
Išsisklaidydavo ir į visas šalis...
Oi, dieve, atsidustu
Netgi šiandieną,
Kur ta šalis,
Kur nėra aukštų kaminų
Ir mažo kiemo?


 Vaikaitis




Dangaus pašvaistė


Saulės šypsena –
Per visą dangų, –
Ji visada jauna,
Pilna burna dantų,
Kai prasižioja,
Spinduliai nubėga
Virš visų galvų,
Aukštų kalnų...
Kai saulė nusileidžia,
Užgęsta ir diena,
O mėnuo – saulės aidas,
Neturintis kasų,
Bet naktį ir su juo smagu...
Ką sako žvaigždės,
Kai į akis žiūri?
Kur tu!



Mano gyvenimo istorija



Visos datos atveria prisiminimus ir akis. Pamąstai ir atrenki ne tik įvykius, bet ir žmones, kurie keičiasi, kaip medžio lapai. Lauki pavasario ir tiki, kad naujai sužaliuos jaunuolynas, o seni kelmai apsamanos ar liks tokie, kokie buvę.
Per patį didžiausią išbandymą, kurį teko patirti, nusipurčiau samanas ir likau tarsi naujai išdygęs medelis. Visi svarbūs Lietuvai įvykiai perbėga akimirksniu pro akis: Sausio 13 laužai, vaikų akys, kurtinantis trenksmas prie Spaudos rūmų...
Parbėgdavau valandai kitai, palesinu paukštelius, paduodu maisto žuvelėms ir vėl atgal, kad būčiau su žmonėmis, kurie budi ir stovi, gina laisvę. Prisimenu ir ligos patale gulinčio brolio baimę: „Neik, nušaus, kas mane prižiūrės?“ Atrodė, kad savi rūpesčiai kažkur nutolo, ir tiek. Kai paskelbė, kad renkamos lėšos, turėjau susitaupiusi už paukštelius ir parduotas žuveles šiek tiek pinigų. Pasitariau su sūnumis ir pervedžiau pusė sumos. Sakė, kad išsaugotume kvitus, paskui atsilygins. Nesaugojau, būtų buvę ir gėda, jeigu ir būtų grąžinę. Paskui rašė, kiek daug ir auksinių papuošalų žmonės dovanojo. Kur jie dabar panaudoti, nežinau.
Po visų įvykių, kai aprimo ir Rusijoje padėtis, kūrėsi Sausio 13 brolija, bet vėl nebuvo kada galvoti, kažkur jungtis, - mokinius būriau ir per pamokas dainavome partizanų dainas, po pamokų eidavome į renginius. O paskui išgirdau, kad ir toje brolijoje kažkas liko nepatenkinti, nepasidalino garbės.
Nesmagu ir nejauku pasidaro ir dabar, kai vieni Seime, dėl kurio būčiau gyvybę, savo artimųjų saugumą paaukojusi, vėl vieni kitus vainoja. „Paliudysiu“,- skamba jau kaip grasinimai.
Kas mes? Kokie liksime? Kodėl jauni palieka Lietuvą, kai taika ir rimtis?


Ona Baliukienė

Praregėjimai



Kas gi mes esame,
Jei buvome ugny
Ir peršokę per ją
Išlikome gyvi,
Tiktai šiek tiek apsmilkę?
Kas likome,
Kai nepasidaliname garbės,
Kas labiau myli Lietuvą
Ir į visas puses,
Lyg bitės per medunešį,
Nors žydi dobiliukai,
Liepų šakos linksta?
Kuo būsime,
Kai vėl kardas kabos
Viršum vaikų galvos
Ar keisimės?




Volungėlė



Kuo tu prastesnė,
Vargo mergužėle,
Jei aukso žiedo nenešiojai
Ir šilko rūbo neturėjai?
Oi, nepaliko motinėlė
Ir kraičio skrynios,
Baltų ir drobių, netgi lino,
Kuriuos suverpus pasisiūtum
Tokį patį rūbą,
Kuriais dar protėviai vilkėjo.
Skardena volungė pakrūmėse
Susukusi lizdelį
Iš samanų pluoštelių,
Suvilgytų upelyje.
Kuo tu prastesnė,
Miela mergužėle,
Jei anksti mirė tavo motinėlė?






Tiesos monopolis



Sugriuvo senos pilys
Ir dievų tvirtovė,
Kur virš visų – Olimpas,
Atrodė, nepajudinami pamatai,
Bet daug jų buvo
Ir rungtyniavo vieni su kitais.
Visi turėjo ydų,
Visų paveldėjo ydas vaikai,
Nepasidalino moterys
Ir rungėsi dėl grožio,
Reikėjo mesti obuolį
Gražiausiam pusdieviui...
O kas toliau?
Vėl obuolys ir Rojaus obelis.



Sena ir išbandyta



Kokia bebūtų nuomonė,
Reikia pasvarstyti,
Gal jis teisus,
Jeigu nesutinki,
Atremk ir savo argumentais,
Bet nesigriebk lazdos,
Neskalbk viešai
Supurvintų marškinių...
Kaip ten bebūtų,
Jei kalba daug žmonių,
Kokia ten forma pasakyta,
Suglausk ausis ir paklausyk,
Gali priimti kritiką,
Kaip juoką,
Jeigu esi tos publikos vedlys,
Tiktai nepyk,
Nes pasipils kruša,
Kaip iš dangaus
Pavasarį ir žiemą,
Ilgokai tirps, pakol lietus nulis.



Spygliai



Rudenėjant medis savo lapais
Patalus nukloja,
Kad sėklos pailsėjusios
Sudygtų ir žaliuotų,
Jaustųsi gerai,
O eglė savo spyglius meta
Pamažu visus metus,
Kad neliūdėtų jos vaikai.
Rašau ant lapų su spygliu,
Kaip ir visi,
Natas raitau ir išgirstu
Senolių dainą,
Tarsi gyvybės vandenį semiu,
Manau, neteis už tai
Mano vaikaičiai,
Kaip teisėsi anais gūdžiais laikais,
Kai duonos neturėjo,
Nors kiti dalinosi
Ir vandens kaušu,
Trupiniais.





2018 m. sausio 27 d., šeštadienis

Gyvenimas perpus


Kol mažas, bėgi,
Nesusimąstydamas,
Kas tau po kojomis,
Užmini akmenį,
Suskausta,
Bet vėl toliau leki,
Tarpupirštyje ir varlė papuola,
Sucypia ir paleidi,
Ant peties raguotą
Vabalą neši...
Jaunas esi ir nematai,
Kas tavęs dar laukia,
Augini vaikus
Ir savo keliu eiti paleidi,
Barstai akmenėlius...
Senatvėje ir keliai susitraukia,
Akmuo tampa sunkus...
Oi, kaip ir tada
Dar keliai traukia,
Perpus gyvenimą padalini.


Gerumo takeliu



Gerų melodijų smagu klausytis,
Jos pačios jaukios,
Į širdį kaupiasi,
Kad paskui upeliu tekėtų...
Gerųjų žodžių niekada netrūksta,
Jei senos stygos
Vis pataisomos ir nenutrūksta.
Geros ir tiesos
Taip giliai įsminga,
Kad ir iš sapnų nubudus
Niekur nepradingsta.



Kelios ydos iš daugelio


Godumas – yda,
Nepagarba kaimynui –
Turi būti gėda,
Kas pranašauja bėdą,
Ant jos ir atsisėda.
Pavydas – yda,
Daugiau turi kaimynas,
Nors savo kišenėse,
Ką turi, net nežino.
Apgirtę nuo pavydo,
Nuo keršto – net apsvaigę...
Oi, bėgtų, kur godumas
Akis atvertų staigiai.




Priešakinėse linijose


Eglė ir nukirsta žaliuoja

Skiriu Vincui Vyrukaičiui

Mokytojau, visur ir visada
Buvai pirmose gretose,
Tarsi prieš daug akių
Visą gyvenimą stovėjai
Ir švilpiant kulkoms pro ausis
Kvietei kitus girdėti vėją …
Pirmose gretose – nelengva,
Jei kiti ir nepataiko
Į tavo žingsnius,
Pasuka iš kelio,
Kuriuo kiti su džiaugsmu ėjo,
Pamiršta aidą,
Kad esą laisvi
Nuo prietarų senų,
Jau surambėjusių.
Nedaug praėjo metų,
Bet jei nekeikei,
Kas griovė pamatus senus,
Kiti žemes susėmė
Ir net pamiršo mokytoją,
Kuris priešakyje ėjo.
Oi, tokia mūsų istorija,
O gal, reikia manyti,
Kad atkarpa laiko gan trumpa
Ir žemės lopinėlis.




2018 m. sausio 26 d., penktadienis

Pasisupkime


Juozukas ir Mindaugėlis

Kalbėdami apie save,
Praverkime akis ir lūpas,
Žiūrėkime į dangų,
Kur debesėliai supasi.
Apžvelkime miškus,
Kurių senose drevėse
Apuokai ūkauja,
Jie mokosi iš mūsų,
O mes – iš jų,
Kaip reikia vaikus supti...
Kalbėdami apie vaikus,
Žiūrėkime į upę,
Viena daina ir ta pati srovė
Neša mūsų laivelį baltą
Į Baltijos bangas,
Apsisuka ir supasi...
Kalbėdami apie žvejus
Nupinkime iš plonų siūlų tinklą,
Tegu pagauna jie aukso žuvelę
Ir sugrąžina viltį,
Kad viskas lengvai supasi.


Giminingos sielos



Aš pasakoju tau,
Tu – man,
Ir viskas atitinka,
Tas 50 metų
Būna daug ir taip mažai,
Kai esi mažas vaikas,
Nubrozdintais keliais
Ir šlapiais delnais...
Abi mes gėrėme
Karvutės pieną
Iš kibiro bolavo putų burbulai,
Kvepėjo šienas,
Kai vežime sėdėjome
Su vienais marškiniais...
Kelias dulkėtas,
Bet išlieka mielas,
Kai žymus pėdsakas – į tolį,
Su besisukančiais ratų stipinais.




Širdis



Viskas – čia pat,
Kai stovi atsitiesęs, –
Tu – žemės taškas
Ir pats vidurys,
Gyslomis teka kraujas –
Tiesė į pačią širdį,
Iš žemės pėdos,
Praeities...
Žiūri į saulę
Ir ilgai žiūrėsi,
Kol rūpės ateitis.