2017 m. sausio 17 d., antradienis

Mūsų gyvenimas




Gera, smagu ir miela,
Kai užsidega šviesos
Ant stulpų gatvėse
Ir grindinyje atsispindi
Daugybė spindulių
Nakčia...
Sielos šviesa – ramybė,
Tyla naktų,
Atrodo, malda kyla
Į spingsinčias žvaigždes
Ir drauge šnabžda
Dėkodamos už dieną,
Jos šviesią kasdienybę,
Kai paukščiai čiulba,
Kurioje būname ir mes...
Gera, įdomu gyventi,
Kada žmonės kuria
Savo gyvenimą, –
Tai tik dalis manęs,
Už ką dėkoju tau.





Rūtele žalioji



Dabar – trumpa diena,
Tiesiog – dienikė, –
Kaip žmonės nuo Raseinių sako, –
Tiek saulės spindulių belikę,
Kad liūdi sniegas baltas...
Rūtele, meile mano,
Sniege dar vis žaliuoji,
Gal prie kasų mergelė
Prisegs ir gilią žiemą,
Papuoš bent vieną sruogą...
Viena diena gyvenimą užpildo
Ir džiaugiasi saulutė,
Juokiasi.


Dvi snaigės


Dvi baltos snaigės
Krenta iš dangaus
Ir susikimba rankomis, –
Joms taip lengviau
Pasieti žemę,
Ištirps ir virs tada
Vienu baltuoju apklotu
Brangiosios mūsų žemės...
Dvi karštos lūpos
Jas suvalgo
Ir tampa vienomis,
Lyg mano,
Tavo.






Dvi amžinos knygos



Odisėjo kelias – tikras,
Istorija nesugalvota,
Tiktai papildyta tikėjimu
Savo dievais, –
Jie – tarsi žmonės, –
Ir keršija, ir barasi,
Kovoja žemėje
Ir aukštame Olimpe,
Jų aistros – prigimtinės,
Kurias paveldėjome mes,
Gerai tai ar blogai...
O kas senesnis?
Kas parašė Bibliją,
Kuri ir pakeitė gyvenimą
Visiems?




Su gimtadieniu ir sūneliu


Mindaugėlis - Marylove

Gražiausia dovana
Gimtadieniui – gvazdikas,
Naujas ir gražus žiedelis
Iš padangės Lietuvos,
Iš čia gandrai atskridę
Praskaidrino gyvenimą
Ir tau, ir man, ir mano sūnui –
Tęstine giminės...
Tebūna jie sveiki,
Švelniai pražydę
Dėl tautų draugystės,
Dėl visų laimės ir taikos.




Rožės spindesys




Mūsų gerovė ir taika –
Tai rožėmis kelias nuklotas,
Žiedeliai – kvapnūs,
Įvairių spalvų,
Kol jų nemindo
Svetimi dar batai...
Bet kiekviena šalis
Turi savo spyglių,
Kurie batus ir bado,
Jeigu jie atsistos ant jų,
Paliks durtinės žaizdos,
Aštresnės ir už kulką
Automato...
Niekas neužriša tokių žaizdų,
Tiktai jautri akis jas mato.
Nukrenta lašas
Ir ant balto sniego,
Taip arti...
Ar matote?



2017 m. sausio 16 d., pirmadienis

Menas – aukštumos



Kas neapčiuopiama,
Labai nekonkretu,
Ko nepaliesi, tik pajausi,
Tas – dvasios penas,
Muzika ir menas,
Turi akis ir klausą...
Jaučiu tave,
Nors tu labai toli,
Girdžiu ir tavo širdies pulsą,
Gal riša mus ir prigimtis,
Plona virkštelė
Iki šiol pulsuoja
Dar vis nenukirpta...
Sugriūva sienos,
Seni laiptai,
O mes vis lipame į aukštį,
Kur mėlynas dangus
Ir debesys balti,
Saulutė džiaugiasi...






Volungės prašymas



Leiskit volungei
Suokti prieš lietų,
Sukti lizdą iš smilgų,
Iš žievių ir plunksnelių,
Pakabinti ant plonos šakelės,
Kur tik vėjas
Užmigdo vaikelį...
Leiskit medžiui lapoti,
Kad užstotų nuo žaibo,
Neišdurtų akelių,
Nematytų tada motinėlės,
Būtų liūdnos, oi, liūdnos
Vaikelių giesmelės...





Vaiko akimis



Einu drąsiai nakčia,
Nuo pat mažens
Tamsos nesibijojau,
Man sekė pasakas senas,
Kad būna geros laumės,
Kurios drobes baltas
Upelyje velėja...
Nemačiau raganų
Nė vieno velnio,
Kol knygų neskaičiau,
Iš ten tik demonai ateina,
O rašo kartais,
Kad tik būtų baisiau,
Kiti, kad nugalėtų
Savo baimes....
Gal piešia savo sielą,
Pamatytus veidus?


Krenta snaigės



Krenta snaigės –
Balta
Balta
Balta, –
Tarsi motinos
Vestuvinė suknelė
Guli pusnyje,
Ant viršaus – skarelė,
Paskutinė
Užrišta,
Galbūt pamesta,
Bet neužmiršta...
Tirpsta,
Tirpsta,
Tirpsta
Ant blakstienų,
Šiltame delne,
Kol į ašarą pavirsta
Akyse...





Pabūsiu tavo žvaigždele



Sniegelis – baltas,
Minkštas, šiltas,
O gaivi vėsa
Tarpupirščius nusmelkia,
Tu pastovėk po mano langu,
Juk žinai, pažvelgsiu,
Niekas nepraeina,
Netgi naktį pasisveikina...
Spindėsiu žvaigždele
Ant tavo veido,
Kaklą apjuosiu balta skarele,
Paglostyk mano ranką...
Sniegelis baltas –
Meilė.





Nuoširdumas – dovana


Ona Baliukienė


Nesu narcizas,
Nors ši gėlė graži,
Labai kvapni ir anksti žydi,
Puošiuosi,
Ką seniai turiu
Ir atsinaujinu dar tuo,
Ką motina žemelė skiria...
O žemėje – ne prabanga,
Auksas giliai
Ir deimantai tik olose,
Perlai – giliai po vandeniu,
Bet kažkodėl jie masina
Ir daugelis pavydi...
Sagę nešioju tikrą,
Agnės mamos padovanotą,
Prieš daugel metų...
Tokia ta atmintis –
Saugi, šventa, –
Tarsi paties dangaus
Man duota.




Duonos kvapas



Duona nesensta,
Jeigu ji – iš tikro rugio,
Užmaišyta praeito kepimo
Rūgštyje,
Ji be mielių pakyla,
Saldi, be cukraus miešime...
Valgiau ir kepiau,
Kaip mama pamokė, –
Kvepėjo visas kiemas
Nuo duonkepio kaitros,
Aptirpdavo nuo lango
Šalčio dirbiniai,
Palangėse ir sniegas,
Giedojo ir ant stalo
Padėta...
Dabar – kita mada.




2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Ilgiuosi



Ilgu be tavęs, –
Vakarai – šarmoti,
Naktimis pro langą
Vienas mėnuo šviečia,
O tavęs nėra...
Ilgėsiuosi,
Kada saulė patekės,
Mėnuo paskutinius bučinius
Pabers po langu,
Širdies langinės atsivers,
Bet nebus tavęs...
Ilgesys pakils į dangų
Ir paliks mane.





Antra mama



Ona Baliukienė


Esu tik moteris
Visus paguodžianti,
Sodo obelis balta,
Kai nebeturiu sodžiaus,
Glaudžiuosi ir prie grindinio
Apsnigta galva,
O tau – mama...
Esu smilga linguojanti,
Vėjelio lankstoma,
Iš sniego kyšanti,
Geltona galvele...
Ateis pavasaris,
Vėl sužaliuosiu,
Tekės ir mano žodis
Upeliu,
Pakilsiu su banga,
Tau, žeme, padėkosiu,
Kad mums esi sava...




Vieniša saulė



Apsigaubiau dangaus skara, –
Naktis žvaigždėta,
Viena Vakarė, prisegta
Į mano plaukus,
Spindi, šviečia...
Daug joje spindulių mažų,
Bet vieną saulę
Paryčiais matau, –
Ji tokia vieniša,
Tarsi našlė dangaus...
Tai kas, kad blyškus mėnuo
Kartais lanko
Susitikt norėdamas –
Tai jaunatis, senagalys,
O pilnatis – visada
Vienas,
Savo vietoje.





Gilios pėdos



Brendi per purų sniegą,
Klimpsta kojos,
Bet išauga ir sparnai,
Kai įkvepi į krūtinę
Tyro oro gurkšnį,
Apsidairai...
Oi, kokios gilios pėdos,
Baltos ir dar nelytėtos,
Kaip grįžę į lizdus gandrai,
Parnešę laiką lėtą
Iš vakarų šalies –
Toli toli
Ir iš dangaus –
Aukštai aukštai;
Pasižiūrėkime abu,
Matai?





2017 m. sausio 14 d., šeštadienis

Jaunamartė eglutė



Naujųjų metų aš eglutė,
Jau pasipuošusi snaige,
Girliandos ir žaisliukai
Blizga naktį
Mėnulio šviesoje...
Renkuosi draugą ir jaunikį
Pagal save –
Su baltu švarku ir galva,
Kaip ir manoji,
Baltai jau apsnigta...
Tegu nutupia žalsva zylė
Ir sniegena rausva,
Pasižiūrėsiu,
Kuri gražiau plazda
Už baltą snaigę,
Už mane...






Likimas – dovana



Dangus likimą skyrė,
Negalime jo pasirinkti, –
Kiekvienas žingsnis –
Pamatuotas
Ir su skausmu mums duotas,
Kad būtume ir eitume
Gyvenimo keliu
Ir jam dėkotume...
Pasidalintume ir duona,
Ir kitų džiaugsmu,
Ir daug savęs
Kitiems padovanotume,
Gražiausią gėlę atiduotume...
Likimą imtume,
Kaip trapią snaigę,
Ištirpstančią delne,
Nepasiduotume.



Nesibaigiantys keliai




Istorija – tai kelias,
Kuris nepasibaigia,
Apauga smilgomis,
Vėl nušienauja,
Užpila smėliuku,
Kas eiti nebegali,
Vis padeda gėlių
Laimingai pabaigai...
Vieni jį grindžia akmeniu,
Kiti ant jo užrašo
Naujus vardus,
Tarsi atgimstantį gyvenimą...
Dainuoja dainą
Apie pergalę,
Ji – ranka pasiekiama,
Bet ilgas kelias,
Kol ją laimi.


Minčių harmonija


Senus žodžius renku,
Į naujus įpinu,
Sena mamos skara
Juos apgaubiu,
Garuoja duona,
Ką tik iškepta,
Saldus jos kvapas
Jaudina mane...
Soti esu ne duona,
Tik aušra,
Geru žodžiu,
Kol sutemų nėra...
Vedžioju vaiko piršteliu
Raštus lange,
Jis primena ir krosnį,
Ir gimtus namus,
Medžius miške...
Dabar tik nuoširdžiai prašau,
Žiemos lietau,
Šio mano jausmo
Nenuplauk,
Pasigailėk manęs.





Snaigių melodija



Klausau dainos
Ir ašara nurieda,
Matau tave
Ir byra geros,
Naujos gaidos, kaip rasa,
Tarytum saulė
Pro langą pažiūri
Ir susisiekiame per ją...
Tegu ir šalta žiemą,
Bet širdis – karšta,
Sušildo sielą
Ir nesustingsta, o pabyra,
Smukių ir baltų snaigių
Krištoliniai,
Ilgesingi, ilgai laukti,
Tyriausi atvaizdai...



Gimtinei



Vienintelę tave turiu,
Mane basą kilnojai,
Kol pamačiau dienovidžius,
Rausvai gelsvus,
Tenai nuvykti jau svajojau...
Skridau paukščiu,
Naktimis nemiegojau,
Kad pamatyčiau tuos kraštus,
Kur leidžiasi klajokliai –
Laisvi žmonės.
Vienintelę tave turiu,
Tik pas tave sugrįžti
Malonu ir gera
Po kelionių.





Akys ir akiniai



Durys – su akimi,
Kad svetimas nedrįstų
Pasibelsti...
Tik langas – be langinių,
Kurį matydavau seniau,
Prabėgdami vaikai
Gniūžte pataiko,
Tarsi į akį tikšta
Kažin kas sūraus...
Langas – sielos akiniai,
Pro juos matau pasaulį
Dar geriau...







Laba diena


2017 m. sausio 13 d., penktadienis

Trispalvė burė




Sugriaudėjo už lango
Paskutinis saliutas,
Galbūt jau sudegė laužai...
Kas gi šią naktį geriau gali būti?
Tiktai taiki padangė,
Į savo uostą
Ramiai plaukiantys laivai.
Kiekviena burė – vėliava
Su Lietuvos trispalve,
Laisva šalis, be užmaršties,
Budžiu ir laukiu
Prie šarmoto lango,
Tik visų mūsų
Gražesnės ateities;
Pakelkim galvas,
Tarsi laivai bures.




Šviesus gyvenimas



Laužo liepsna – gyvenimas,
Prie jo sušilti gali
Kiekvienas padorus
Žmogus.
Kai spindulys
Pasiekia saulę,
Iš jos sugrįžta laimė,
Lyg paprasta būtis...
Skaityk mano žodžius,
Žiūrėk man į akis,
Aš – pats gyvenimas,
Tu – mano atvaizdas, –
Jis nuostabus,
Kaip ir dangus.
Ne...laužo šviesoje
Negalima sudegti,
Tada užgestų saulė,
Būtų tamsu tamsu...




Pasikartojimai



Motule mano,
Su plona linine skarele
Ir kryželiu ant kaklo,
Per smėlį eidama
Batelius nusiaudavai
Ir nešdavaisi iki pat šventoriaus,
Nes visada manei,
Kad jų ilgam pakaktų...
Tėvyne, mano mylima,
Plakta ir nukryžiuota,
Tu – motina šventa,
Šventadieniais tik papuošta,
O rankos darbe juodos...
Kaip kitaip pamylėti dar galiu,
Tiktai per vandenį,
Pašventintą paguodos...
Vyžotas kojas
Pakeitė bateliai,
Dabar basa einu per aštrų gruodą,
Kad įsitikinčiau,
Kiek dar turiu jėgų
Po savo kryžiumi
Ir kas man duota...
Nelaukiu iš Tavęs paguodos.






Kambarinės gėlės



Daugiau palangių neturiu, –
Visos apstatytos gėlėmis,
Ne visos žydi,
Betgi kitų ir lapai
Žalumą papildo...
Prižiūriu, laistau, kalbinu,
Tarsi savo vaikus,
Kai buvo jie mažyčiai,
Dabar į juos visus žiūriu
Ir džiaugiasi širdis,
Kad leidžia atžalas, –
Visa palangė švyti...
Žydėkite, gėlelės,
Laukiu pavasario,
Tada bėgsiu į pievas,
Kur vienos pienės žydi.




Minčių piešinys




Piešiu ant savo
Seno namo sienos
Mažą detalę,
Vieną žodžio štrichą,
Jame – pusė gyvenimo,
Kitus galiu ištrinti...
Rašysi ir tu savo sienoje
Kitokius piešinius,
Po daugel metų
Trinsi...
O gal kiti tavo žodžius
Ištrins?
Sakys: „ Nelaimėlis, -
Kitas pridurs: „Išminčius.“



2017 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Ašarų srovė




Vingiuojasi platusis Nemunas
Per visą Suvalkiją,
Nuo Kauno pro Seredžių,
Pro Raudondvario pilis, –
Pakrantės – žalios,
Aukštos kalvos, pylimai,
Ievomis pakvipę –
Tai Lietuvos širdis.
Pavasarį tarsi pravirksta, –
Ledonešis...
Ir vartai atviri.
Kai visų upeliukų
Skaidrios ašaros susirenka,
Nebe atlaiko gyvųjų akys...
Jeigu dar Neris verktų,
Pravirktų net ir mirę
Milžinai...
Kas tokią srovę atlaikys?




Atsisveikinimas



Tegu visos motinos,
Tėvai senoliai
Žemę ramiai palieka
Su kryželiu, rožančiumi,
Ant rankų sunertų,
Su maldos žodžiais
Artimų kaimynų
Ne tiktai savų...
Tegu suskamba varpas,
Kai žemės grumstas
Su giesme į duobę pilasi,
Neužmirštuolėmis kapas
Pavasarį apsėjamas,
O dabar – puokštė,
Balčiausia iš visų gėlių.



Deimantai – žodžiai




Žodžiai, žodžiai...
Paslaptingi, daugialypiai, –
Jie judina iš požemio mintis,
Kur deimantai olose slypi
Ir prasibrauna pro duris,
Jei sielos langai uždari...
Nesužibės, jei būsim tamsoje
Ir aš ir tu – visi.
Kalbėkime apie skriaudas
Mažyčio čiulbuonėlio,
Jei kas užkimš net burną,
Parodysime nebylio kalba,
Tada ir būsim geresni
Ir stipresni.




Su nauja bure




Lyg bangos ošia,
Laivą įsiūbuoja,
Bet burė vis nenuleista
Ir plaukia jūromis,
Čionai, prie Baltijos melsvos,
Prisiglaudžia prie molo,
Iškyla kraujo
Ir balta puta...
Ką pasirinksime,
Ar plauksime su ja,
Ar grimsime į neviltį?
Kitokios išeities nėra –
Tik plaukti vėl į švyturį
Ir su nauja bure.





Tebus laiminga ateitis


Pranas ir Marylove


Susikaupiu rytais,
Kaip ir aną šaltą naktį,
Kada stovėjome
Petys į petį kolonos vidury,
Kuri apjuosė Seimą
Ir neleido priešų tankams,
Dundantiems nuo bokšto,
Arčiau net prisiartinti,
Būtų kova tik su beginkliais,
Bet labai nuožmi.
Stovėjome ir laukėme
Susikibę rankomis,
Nors nepažįstami, bet artimi,
Krauju būtų pasruvusi
Visa laužų aikštė,
Bet likome vieningi
Ateity,
Kad mūsų metai
Būtų geresni, laisvi,
Jeigu statysime ir kursime visi.




Sausio snaigė


2017 m. sausio 11 d., trečiadienis

Išmalda



Šiandieną laiptinėje
Miegi tu, maldauji,
Šalta diena,
Sustingo gatvėj ištiesta ranka,
O ir čia – ne gultas,
Tiktai cementinės grindys...
Ką gi duosiu tau, –
Tu duonos neprašai,
Tiktai pinigų – pragersi,
Paskui užmigsi,
Net nepasimeldęs...
Laukujes duris dar uždariau,
Gal šiek tiek bus šilčiau,
Tavo dalią apverksiu,
Nes ką gali žinoti,
Kas mums bus rytoj,
Neatsitversiu.




Dangus




Aš atviras visiems,
Gali skaičiuoti naktimis
Visas žvaigždes po vieną,
Aušrinėje užgesti,
Nesijausi vieniša...
Aš tau šviečiu kas dieną
Saulės spinduliais
Ir atiduodu, ką turiu,
Nes tave
Taip myliu,
Kaip savo dvi akis,
Tik nenorėk daugiau,
Ko neturiu,
Nesikapstyk po sielą...




Tarp savų



Kalnų upelį pamiršau, –
Jis – svetimos šalies,
Ne mano vandenimis girdė,
Tavo garsus nutildė ...
Kam tos svajonės,
Kad esu sava,
Dar tavo širdžiai...
Aukšti kalnai – ne mano,
Ten tik ereliai sklando,
O aš žvirbliu gimiau
Prie molinio mažyčio namo...
Sukau pastogėje lizdelį
Ir girdžiau vaikus iš balutės,
Kai jie užaugo, supratau, –
Kaip gera tarp savų pabūti...


Žodis



Ona Baliukienė

Žodis – tai ginklas,
Be kraujo ant kardo,
Jis ir pasėja,
Ir kulia, ir verčia,
Ką kitas moka,
Tas jam praverčia...
Žodis paguodžia
Ir užliūliuoja,
Ant kojų pastato
Netgi ligonį.
Žodis papildo mūsų žodyną,
Seniausių žodžių
Niekas nežino...
Žodis – tai menas,
Kuris tai žino,
Žodis nuo pikto
Visus atgraso
Ir nuramina,
Net tautos dvasią
Žodis augina.








Žodžių vainikas



Gimtieji mano Anykščiai,
Jūs matotės nuo kalno Gedimino
Ir Trijų Kryžių kalnas
Žvilgteli tenai,
Kur mylima Šventoji alma,
Bangą gena...
Pasėjau sėklas visuose
Gyvenimo viršūnėse,
Tegu nusineša gandrai
Po vieną šaką
Prie Baltijos, ir dar toliau,
Už tolimojo vandenyno...



iško aidas



Nereikia pasaulio
Nė aukšto dangaus,
Užtenka tik saulės
Ir vieno žmogaus,
Kad jis mane glaustų
Nuo vėjo, lietaus,
Į ausį šnabždėtų:
Tu – mano meilė,
Gėlė ir medus...
Užtenka ir aido
Nuo miško – klausau,
Ką genys kala,
Savo vaikams;
Ką neša, kuo peni,
Kas iš jų auga,
Kuo seni bus...