2017 m. gruodžio 9 d., šeštadienis

Poeto prigimtis




Gyvenimas – į pabaigą,
O esi toks, koks gimęs, –
Dairaisi ir stebiesi,
Kokie miškai žali,
Girdi, kaip čiulba paukščiai,
Ir pats giesmes kuri,
O balsas – jau duslus,
Lyg seno miško aidas,
Niekas tuo nesistebi...
Karaliai – karūnuoti,
Lyg ąžuolai – didingi,
O tau sakyti norisi,
Kad ir jie – nuogi...
Atleiskite, tokia – poeto
Ir kiekvienos satyros
Prigimtis.



Komentarų nėra: