Mano gyvenimo vaizdeliai

Mindaugėlio foto

Gilios usnių šaknys

Nieko nėra bjauresnio už piktžoles: ravėk neravėjęs, o jos dar pikčiau dauginasi, – iš ploniausių šaknelių pasipila vis nauji daigai. Gyvenau, kaip ir daugelis mano bendraamžių, naujų vėjų gaivinama, bet vis sekė ir tos piktosios šaknys, kurios ir dabar veši aplinkui.

Prisiminiau Anykščių nuoskaudas, kai Pionierių rūmų direktorė, kurios vyras dirbo ir KGB struktūrose, suorganizavo pavyzdinę ekskursiją į Rokiškį, kaip turi būti vedamos pionierių sueigos. Turėjau važiuoti ankstų rytą, o grįžti tik vakare. Namuose palikti du mažylius ir vėžiu sergančią mamą, kuri pati ir valgyti nepajėgė. Laukiausi trečio ir pykino, nenuėjau į tą suorganizuotą ekskursiją. Kitą dieną buvau iškviesta ant kilimėlio mokykloje ir apsvarstę mano elgesį įrašė metams papeikimą į asmens bylą. Gal ir dabar tas „dokumentas“ ten prisegtas. Tylėjau, bijojau net prasižioti, nesiaiškinau, kad nebūtų dar blogiau: prarasčiau darbą. Ką liepdavo, tą darydavome, parašiau ir satyrą, kurią pagal užsakymą liepė mokyklos pavaduotoja kolūkių pirmininkų kažkokiai sueigai. Nemanau, kad skaitė kolūkio „Bolševikas“ pirmininkas. Turbūt kažkas parašė vos ne himną tuometinei valdžiai. Na, tuo kartu tylomis praėjo, nes fizinio lavinimo mokytojas buvo mano kaimynas.

Piktžolės dygo ir vėliau, kai dirbau Vilniuje. Direktorė buvo moteris, o jos vyras – darbų mokytojas, buvęs KGB darbuotojas, dėl ligos ar kaip kitaip iš ten išėjęs į pensiją. Kai vykdavo pamokos ir dainuodavome lietuvių liaudies dainas ir Maironio tekstus, valytoja pastebėjo ir mane perspėjo, kad už durų jis stovi ir klausosi. Kam jis tas „žinias“ kaupė, kur jo „dokumentai“ guli, nežinau. Ir be jo klasėje buvo ne vieno mokinio tėvas, dirbantis tose struktūrose. Bet jaučiau, kad nuolatos sekama.

Vieną pavasarį suorganizavo visos mokyklos mokslo metų užbaigimą kažkur šile. Anksti kėlėmės ir su klase, auklėtiniais, ėjome į tą renginį. Reikėjo paruošti stalą, o aplinkui – vien usnys ir skruzdėlynai. Nė kaip atsisėsti, o „komisija“ su direktore priešakyje ėjo ir ragavo, vertino sumuštinius. Kol visus nuo mažiukų „kilimėlių“ praėjo, atėjo ir pietūs, o mes vis sėdime skruzdžių kutenamais užpakaliukais, laukiame. Duria ir pernykščiai spygliai, dygstančios usnys. Iškentė, ačiū jiems, auklėtiniai, praėjo komisija, bet nežinau rezultatų, kažką ir apdovanojo. Po tokių išbandymų pakilo mano vienuoliktokai ir pakvietė į vienos mergaitės gimtadienį. Atsiprašiau, kad negaliu, nes reikia sulaukti, kada pasibaigs renginys, mokiniai išvažiavo nesulaukę. Surikiavo visus einant į namus (pradžioje irgi buvo rikiuotė ir deklamavo S. Neries karo laikais parašytas „patriotines“ eiles), o aš stoviu sau viena ir, kaip įpratusi, šypsausi. Parėjau į namus, buvo jau pavakarys, pavalgydinau savo sūnus, pašėriau akvariumuose žuveles, paukštelius, žiurkėnus. Atrodo, viskas – bus baigiamasis egzaminas, reikės naktimis taisyti rašinius...

Bet tuo nepasibaigė, fizinio lavinimo mokytoja, kuri organizavo tą renginį, parašė skundą ir vėl buvau iškviesta ant kilimėlio, direktorė vedė, ta mokytoja „ tūravojo“ ir parašė papeikimą, kad neatlikau pareigų. Tylėjau, nes dar gaivus pavasario vėjas nebuvo nupūtęs senų dulkių. Turbūt ir dabar tas skundas ir papeikimas įsegtas į mano bylą. Pagaliau atseikėjo už dainas ir giesmes per literatūros pamokas.

Su Šv. Kalėdomis, mieli kolegos, buvę mokiniai, kad jūsų kelyje nedygtų usnys.

Ona Baliukienė