Prilipę prie žemės

Akmuo, surastas

Ar iš seniai čia gulintis,

Apauga kerpėmis, apsamanoja,

Ant jo net iškala raides,

Užmūrija į pamatus,

Paskrudina pirty,

Bet vis tiek lieka savimi...

Upeliuose srovė skalauja,

Bet nenuplukdo niekada toli, –

Girdi jo kalbą,

Iš kur jis kilęs supranti

Ir gera širdyje,

Kai savą surandi,

Kuris vis guli atminty...

Ženklai – rytojui,

Ateis maži, jauni, seni,

Palies ir akmenį,

Rašys lietuviškai,

Nors jie dabar – toli toli...

Prilimpame prie žemės

Ir esame gyvi.