2017 m. lapkričio 30 d., ketvirtadienis

Mažieji gimtadieniai – 11 mėnesių



Dangus – tas pats,
Tik vandenynai skiria,
Nubėgčiau pėstute
Per vasarą po mylią,
O greitai bus žiema,
Užklups ir užpustys
Pėdas nebyliai...
Kol susitiks mūs akys,
Užaugs vaikai,
Bus draugiškų šalių
Artimi giminės.
Laikyk ant rankų,
Mūsų sūnų,
Nes žemė ir dangus
Paskyrė.




Kol artimą matai



Be saulės žiedas
Praranda ne tik spalvą,
Kuri gyvybiškai svarbi,
Pagal ją šaukiame
Nuo prigimties gražiu žodžiu,
Pažįstame jo vardą
Iš akių.
Nublunka lapai –
Žiedo rankos,
Apkerpėja stiebai – liemuo,
Bet laukia žingsnio,
Kojose – žemės aidai.
Te šaknyse sužiūra akys,
Išliekančios ilgai,
Kol mylimą ir artimą matai.





Nakties lapai



Nematau – nežinau,
Kas gi ten, už tų tolių,
Ar giliausiai, aukštai...
Kai languose – tamsu,
Ant vienintelio stalo
Sau šviesą degu,
Su tavimi kalbu,
Gyvenimo lapus
Po vieną verčiu,
Tarsi medis palengva
Paskutinius vis metu,
Nematysiu – nebus.
Pavasaris medžiui
Pakeičia žalius,
Nėra nė skausmo,
Buvo ir bus...
Laimė – graži paslaptis,
Tik mylėdami suprantame,
Kad buvo per maža
Vieno lapo,
Nakties...
Oi, lapai!
Neparašyti – balti,
Primarginti – su klaidomis,
Rudi – pasenę ir suglamžyti,
Lyg praeitis...
Kai nieko nebematai,
Ramybė, naktis.






Pieštuku



Pavargstu nuo begalinio
Žinių srauto,
Tada prisimenu baltus lapus
Ir paraštėse brūkšnelius,
Kažkada žymėtus pieštuku,
Kas būdavo svarbiausia
Per kelerius metus.
Naujos mados
Ateina ir nueina,
O lieka vis toks pat žmogus,
Užgimstame ir einame
Vis tuo pačiu keliu –
Nuo lopšio ir dainos...
Oi, niekas nepakeis
Motulės meilės,
Pasakos tikrovės,
Girios ošimo,
Kapsinčio lietaus lašų...

Ona Baliukienė



2017 m. lapkričio 29 d., trečiadienis

Aklas muzikantas



Dainuoju saulei
Apie savo lemtį,
Nutrūko stygos,
Pasigirdo girios aidas...

Tamsu aplinkui,
Rieda skruostais ašaros,
Nutrūkusias stygas
Lietuje vėjas blaško...

Nežinomas, nešaukiamas,
Tik sau dainuojantis,
Duonos neprašantis...

Oi, kiekviena styga –
Gyvybės lašas.




Vakaras gimtinėje




Senokai jūros nemačiau,
Dažnai bangas sapnuoju,
Balta puta prausiuosi,
Jos – visada prie kojų...

Keliauja buriniai laivai,
Už vairo – Odisėjas,
Stačios uolos – krantai,
Dainuojančios sirenos...

Tau dainą šią skiriu,
Kad grįžtum į gimtinę,
Kur ežerėliai, ežerai
Iš krantų žalių ištvinę...

Saulėtekis – aukštai,
Jo spinduliai telydi,
Kad vakaras priglustų
Prie pavargusios krūtinės.



Mes taip gyvename



Žmogaus gyvenimas,
Iš dangaus duotas
Šimtą dvidešimčiai metų,
Todėl tiktai dabar –
Mūsų branda,
Mielieji bendraamžiai,
Skambinkime gitara,
Rašykime ir pieškime,
Nors pasirėmę su lazda
Keliaukime...
Parodykime savo fotografiją, –
Jinai nespalvinta, balta,
Pražydę sodai – tokie patys,
Kaip tu ir aš.




Išgliaudyti gyvenimo grūdai


Mindaugas

Gimei ir augi
Dėkodamas tėvams už saulę,
Už gabalėlį žemės,
Ant kurios išdygo grūdas,
Duonos riekę saujoje.
Išgliaudęs varpą
Vėl pasėji ir palaimini,
Kad ir tavo vaikai matytų
Derliaus naudą...
Dėkoji pusę savo amžiaus,
Kuri netgi senatvėje,
Kad būtų kiek šviesiau
Pasaulyje.




2017 m. lapkričio 28 d., antradienis

Šviesus paveikslas



Kasdien esu su tavimi,
Palauk manęs,
Aš pas tave ateisiu,
Nežinau datos,
Niekas jos nežino,
Neteisiu ir manęs neteisk tu...
Ėjau gyvenimo keliu,
Klupau ir kėliausi,
Daug praradimų,
Kai tavo rankos nejutau,
Tavo alsavimo,
Šalia beeinančio...
Kol mintys šviesios,
Saugau ir paveikslą,
Liečiu pirštu ir piešiu
Tamsiame lange
Baltais dažais,
Pasaulį šviesų.





Muzika ir poezija



Oi, mano vakarai!
Jie – muzika,
Naktis žvaigždėta,
Pabyra natos,
Belieka tau
Ranką ištiesti
Ir einame abu
Į ryto saulę tiesiai...
Harmonija minčių,
Tiesos neieškau,
Ką suradau, guldau
Ir sudedu
Ant žemės stalo,
Sėdim dviese...
Tu – muzika,
Aš tau – poezija.



Mūsų žingsniai


Ona Baliukienė

Senatvė – negalia, –
Trumpėja žingsnis,
Akys nebemato,
Bet einame į šviesą,
Tyrą, permatomą,
Kur angelai plasnoja,
Žvaigždės dega,
O iš tamsos išnyra
Ryto saulė...
Duok mums, dangau,
Spartesnį žingsnį
Žemėje.




Spindulių lietus



Žiūrėk į dangų, –
Iš aukštai aukštai
Vis lyja spinduliais,
Pagirdo baltus beržus,
O žemė atiduoda
Savo derlių...
Iš gilumos pakyla
Baltu liemeniu
Kiekvienas spindesys –
Pašventintas, sugertas...
Oi, už beržų – kapai,
Nuberti čia auksu antkapiai,
Vieni kryžiai apsamanoję,
Kiti – visai nauji,
Bet visi apverkti,
Beržais aptverti ilsisi...
Lenkiuosi čia ir žemei
Begaliniam dangui.








Balandis ir grūdas



Kiti už mus galvoja,
Įstatymus mums rašo,
Nors iš vienos žemės renkame
Po grūdą ir po lašą...
Giesmė – į saulę,
Pėdos – žemėje,
Dėkojame ir tiems,
Kas nušviečia gyvenimą...
Oi, grūdas – mažas,
Ne visiems gi matomas.






Dangus


2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienis

Kūrėjams




Pakilkime aukščiau
Negu dangus,
Pabūkime ir greitesni
Už mintį, vėją,
Tik nebijokime ugnies,
Ji vandeniu užliejama...
Statykim tiltus ateities,
Pakrantėse pilis iš smėlio,
Rašykim ant bangos,
Jinai nuplaus su smiltimis
Mūsų viltis
Į vandenyną gilų...
Kalbėkime savu žodžiu,
Gražiausiu, iš tyros širdies,
Negriaukime,
O būkime kūrėjais.






Mano kiemas



Įpranta vasarą akis
Prie žalios pievos,
Pavasarį prie baltų sodų,
Pakrūmės ievų,
Žibučių mėlynų,
Tarsi dangus,
O debesėliai, saulės apšviesti,
Ir rudenį, ir žiemą...
Jie virsta avimis,
Žirgais, šuoliuojančiais
Per žalią slėnį,
Kalnais, kur buvome užkopę,
Bet visada žiūrėjome
Į savo kiemą...
Nieko gražesnio nemačiau
Nei vasarą, nei žiemą.






2017 m. lapkričio 26 d., sekmadienis

Veltui – sielos plotai




Veltui – oras,
Kuriuo kvėpuoju,
O skausmas – tai kalba,
Jie ir kainuoja,
Rašau ir dovanoju,
Kas glūdi sieloje,
Giesme gyvenimą dainuoju...
Rausvi saulėtekiai – veltui,
Jaunystė lemia,
Kad esi guvus,
Pasiekti horizontą nori,
Kelionė ten – pirmyn,
Paženklinta džiaugsmu svajonė...
Saulėlydis – arti,
Svaresnis tapo žodis,
O stalas – be aštrių kampų,
Tik balta staltiese
Lygiai užklotas.






Varnos



Geriausios – varnos, –
Turi savo barometrą,
Prižiūri inkilus
Nuo žvirblių įkyrių,
Kada palieka savo būstą
Giedorėliai,
Tokia tvarka pas mus...
– Kar kar, – pilkoji,
Ant šakos tupėdama,
Pasisupa viršūnėje –
Žinai, kad naktį
Šalta bus...






Dėkojimai



Statykime namus
Ant gėrio pamatų
Kalneliuose ir slėniuose,
Juose gyvenkime,
Kol vis dar laimina dangus,
Laikykime rankas
Į jį iškėlę...
Pajudinkime ir savo šaknis
Ant smėlio kauburių,
Sujunkime kartų viltis
Rytojaus dėlei...
Susėskime už stalo
Per krikštynas ir Vėlines,
Padovanokime vaikams
Kalėdas.





2017 m. lapkričio 25 d., šeštadienis

Uogos



Kvapniai sužydėjau,
Saulei pamirksėjau,
Vėjas negailėjo,
Taršė ir mylėjo...

Rasos rytais prausė,
Dieną lašas liejo,
Kol ant plonos šakos
Uoga sužibėjau...

Mažuose lašeliuose –
Visas gardumynas,
Lašantis nuo uogos,
Toks gaivus ir grynas...

Skink, suvalgyk, gliaudyk,
Dėk ir į arbatą,
Būsi stiprus, jaunas,
Raudonskruostis, drūtas...





Atgrasymas



Kas laiko šautuvą,
Tas karo mažiau bijo, –
Už jo – šeima,
Visa Tėvynė,
Kiekvienas žemės lopinėlis –
Savas, –
Tai lopšys gimtinės...
Kol miega kulkos,
Jie vaikus augina,
Sėja javą duonai,
Kareiviška koše savus pavaišina,
Supažindina jaunimą...
Palinkėkime taikos,
Namų ramybės.







Rūta žalioji






2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Tegu



Apsemtos gatvės neramina,
Bet laikina, tegu...
Lietus – dangaus ranka,
Nuplauna, kas negyva,
Nusineša gyva srove...
Vanduo – gyvybė,
Kiekvienas lašas – šventas,
Tyra ir sūri ašara,
Kai laikina – tegu...
Ant aukšto kalno
Niekas nieko neužtvindo,
Nuo jo vis teška gurgianti srovė,
Tegu.



Buvo taip ir bus



Pasipuošia kas pavasarį
Paukščiai ir drugeliai,
Siuvasi pelėda sau
Gražią suknelę,
Betgi puošeikos – vyrai, –
Ilgi jų surdutai,
Perukai, kaspinai – nuo seno...
Nedaug yra žemėje padarų,
Kurie nesiskiria,
Kitaip jie atpažįsta
Savąją...
Oi, skirtingai pasidabina
Net žuvelės,
Kai nori kuo labiau patikti
Bernelis prieš mergelę.






Vaikystės saulė



Vaikai – beribis gėrio gurkšnis,
Koks senas būtumei,
Žiūri į juos su šypsena
Nerandėja tau širdis,
Kai seki pasakas,
Seneliu Šalčiu gali
Per šventes pabūti,
Padovanoti dovanėlę,
Kol jie tiki
Stebuklais ir elniais...
Daug metų einame taku
Į vieną saulę,
Vaivorykštėje ją matai,
Vis brenda spindulys per vandenį,
Nuslysta ir per žiemos ledą,
Važiuoja rogėmis
Kalėda – močiutė,
Tose pačiose rogėse,
Susėda ir snieguolės,
Iš po pavažų ištrykšta
Gėrio spinduliai.





Ryto sonetas



Nepaklysi girioj,
Kur senoliai auga,
Rodo kryptį kerpės,
Samanos ant kelmo...

Naujo ūglis – rausvas
Apačioje – žalias,
Taip ir sužinojai,
Kurgi veda kelias...

Senos girios plotai –
Tai sielos kertelės,
Ten dažnai nakvota,
Ryte rastas kelias.

Niekad nepaklysi
Rinkdamasis meilę.







2017 m. lapkričio 23 d., ketvirtadienis

Rudenėja



Ruduo – žemai,
Po kojomis,
Byra geltoni lapai,
Kaip lietaus lašai,
Kiekviename – dar vasara, –
Alsuoja nuo šaknų
Ūgliai,
Žemė – šilta šilta,
Kaip delnas mylimo...
Saulėtekis ir tau,
Pabelsk į langą šakele,
Iškęsk ir žiemą,
Pavasarį išsprogs nauji
Geltoni pumpurai,
Saulė pakaitina
Ir sužaliuoja girios...
Kaip gražu,
Nors rudenėja.







2017 m. lapkričio 22 d., trečiadienis

Svetimi



Savo noru išėjai,
Negrįžk, durų nevarstyk,
Lauke ir vėjas,
Svetimi kvapai,
Nebesivargink...
Prašysi atsiklaupęs,
Gal atleisiu, bet netikėsiu
Tavo žodžiu,
Kaip kadais...
Jaunystė – meilės laikas,
Apsirikai,
Dabar jau dangui aiškinkis,
Kada melavai.
Senatvė – du ramentai
Trečias – tu,
Pasiramstydamas
Išeik.



Kūryba – prigimtinė jėga



Kūryba – tai jėga,
Kuri iš patalo išverčia
Tamsią naktį,
Nesulauki aušros,
Pieši ant lango
Savo sielos paveikslą,
Nurieda juodas lašas
Ir į širdį įsismelkia...
Eini per pievas,
Pasieki ir kalnus,
Miškai žaliuoja,
O juose – tik žvėrys valkatauja,
Paukščiai lizdus krauna,
Kuria šeimas,
Vaikus kūrybos moko,
Kaip kas tik išmano...
Vis kuriame ir kuriame,
Dėl kąsnio taip dažnai
Kariaujame.




Ieškojimai



Ieškau akių
Ne danguje,
Bet čia – šalia,
Ant pilkos žemės,
Ranką liečiu,
Kol šilumą dar skleidžia,
Paglostau plaukus,
Kai jie – švelnūs,
Nubraukiu ašarą nuo skruosto,
Kada nesusigėrusi
Į delnus...
Laukiu ir iš tavęs,
Kad tu rašytum apie žemę...
Tegu ten, danguje,
Žvaigždynai vieni kitus vejasi,
O mes užmiegame
Ant išbalintos pagalvės
Suglaudę delnus.



Gyvenimo arimai


Laimingi žiedai



Papartis žydi mylintiems,
Kas myli, tas suranda;
Alyvos žieduose –
Daugiau lapelių,
Dobilą penkialapį
Randa...
Papartis miega
Sniego pusnyse
Ir laukia pasakų,
Kada išeis našlaitė
Pamotei parnešti
Per Naujuosius
Mėlynų žibučių kraitę.
Užaugo ir nepyko,
Net ant seserų,
Kurios ją skriaudė,
Todėl ir tapo karaliene,
Nes jos gerumą taip įvertino
Žaviausias karalaitis,
Pasiūlė žiedą,
Tikro aukso.





Žilvinui



Kaip užrišo tau skarelę,
Kuplioji eglute,
Kad ir vasarą, ir žiemą
Žalia gali būti?

Kodėl krenta beržo lapai
Vos vėjui papūtus,
O mažyčiai skambalėliai
Apšerkšniję supasi?

Kas užmovė aukso žiedą
Ant tavo pirštelio,
Jeigu tu net ištekėjai
Prieš brolelių valią?

Kokia meilė – išskirtinė
Savo mylimajam,
Kad vis seka ir dar seks
Žilvinui tą pasaką...





2017 m. lapkričio 21 d., antradienis

Griaučiai


Ona Baliukienė

Pirmas žemės sluoksnis –
Ariamas, akėjamas,
Čia javas tarpsta,
Kvepia duona rudenėjant...
Giliau, per du metrus,
Boluoja griaučiai sudūlėję,
Žemę plauna lietus,
Nubyra smėlis,
Iškyla griaučiai į paviršių
Ir keršija skeveldromis,
Kad juos giliai padėjo...
Prie vienų – šovinys,
Prie kito galvos – bomba,
Dar užtaisyta paraku,
O dūmų kvapas
Nuo anų laikų neišsivadėjęs...
Pučia šiaurys,
Kedeno voro tinklą,
Virpina svirtis...
Oi, kaip dar garsiai skamba
Baltuose griaučiuose
Karų sugriautos sielos.




Pakalnėje



Kalnai nutolsta,
Kai nebeturi jėgų,
Tik medis priartėja,
Pasiremi tarsi į lazdą
Ir ūkauji prieš vėją...
Ar atsišauksi laukiamas,
Paklausi, kur artėjame?
Į dangų tiesiasi keliai –
Mano ir vėjo...