Vėlinių garsai

Su kuo kalbiesi,

Girdi skundą,

Kad nebėra tėvų,

Lyg aidas atidunda

Ir tėviškės nėra

Prie miškų ir ežerų...

Ne, tai – ne medžio skundas,

Kai nukerta ir lieka kelmas,

Neišrautas guli po žeme

Jeigu ir neatžels,

Liks pamatai gyvi

Kažkur sudygusiems vaikams...

Žiūrės į tolį ir klausysis,

Iš kur varpai dudens,

Nukirs, kada pasens,

Vėliau arba dabar,

O tėviškė – miražas

Visiems laikams.