Ant rudens lapo

Sūnau, matau kas dieną,

Kiek tavo

Sūnus paaugo,

Kaip stojasi ant kojų,

Kaip eis gyvenimo keliu

Tolyn, toli,

Tiktai jaučiu

Ir įvairias dūmas dūmoju, –

Taip juk sakydavo

Mano tėvai seni...

Nepaprastas ryšys,

Kaip džiaugsmo ašara aky,

Tą pirmą žingsnį seka,

Užaugę apie tai vis šneka:

„Kokie mes dideli“, –

O senas krenta,

Tarsi rudens lapas,

Ir prisiglaudžia prie akmens

Malda tyli...

Laimingi būkite visi.