Netylantys garsai

Dar tokie neseni laikai,

Kada atrodė,

Kad muzikantas groja

Tiktai man vienai,

Varnėnas suokia,

Čiulba, ulba ten, prie inkilo,

Medyje, aukštai,

Man ir tau,

Visiems – tik atskirai...

Aš – žemės paukštis,

Putpelė, su auskarais ryškiais,

Nežymi kurapka,

Su laimės pasaga ant kaklo,

Pagražinta speigų purslais...

Išmokau iš upelio

Melodijos tėkmės,

Kur supasi žuvelės

Ant vingiuojančios žolės...

Oi, kokie neseni laikai.