Ona Baliukienė
Kiekvieną
rytą
Keliasi
bitutės,
Nebūna
tos dienos,
Kad
nelankytų žiedo,
Mirgančio
prieš saulę,
Kuris
pražysta
Ir
atsitiesia po pavasario šalnos,
Lietaus...
Vis
primenu, prisimenu,
Kad
yra danguje
Ir
juodi debesys,
Kurie
užstoja saulę,
Kaip
tamsios mintys
Pikto
ar neišprususio
Žmogaus.
Gyvenimas
– ne vienadienė laimė,
Apsižvalgykime
po visą
Platųjį
pasaulį,
Išgirskime,
kuo skundžiasi bitutė,
Gėlės,
medžiai,
Nes
jie priklauso
Nuo
žmogaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą