Linkėjimai iš pat širdies

Mūsų ruduo – auksinis,

Čia dirbantiems,

Gimtinės ilgesys išskridusiems,

Kurių gūžtas šiurena vėjas

Nublukusių šiaudelių ir žolių

Kuokšteliuose

Visiems...

Mūsų kalba – varnėnų čiulbesys

Pavasariais prie inkilėlių,

O daugelis pamiršo ir žodžius,

Iš pat sielos gelmių

Dar skamba trelės

Man ir jiems...

Mūsų vaikai – tai žuvys,

Plaukiojančios tyruose vandenyse,

Kurios nuplaukia, vėl atplaukia

Neršti iš labai toli,

Nepasiklydusios...

Prie savo, motinos širdies,

Ranką pridėjau,

Kad jos plakimą vis girdėtų

Giminės.