2017 m. liepos 24 d., pirmadienis

Kol reikalingi...



Negrįžtančių ar pasiklydusių
Visada laukiau,
Ilgai lauksiu...
Kol lange dega žiburys,
Ateik, priglausiu,
Klausyk, ką pasakys širdis,
Kai tavo ausys
Ir tylumą girdės,
Man atsakyk...
Ne valkata – mėnulis,
Gražus jo spindesys
Ir jis turi akis,
Įžiūri ir pro debesis...
O gal ir aš šią naktį pasiklydau,
Nors blogu žodžiu nevadink,
Priglusk, kaip aš prisiglaudžiau,
Dvi širdys – iš vienos
Širdies.





Delnuose



Sušilo saulė
Nuo iškeltų delnų,
Išgirdo dangus maldą...
Jau vakaras, vėlu,
O debesėliuose, aukštai,
Dar kažin kas maudosi...
Delnai – tik du,
O danguje tiek žvaigždžių,
Kai saulė nusileido...
Sušildysiu tave,
Ateik,
Nuprausiu tavo veidą
Ir kojas nuskalausiu
Tyru vandeniu...
Sušyla delnuose ir vėjas,
Nutilo vakaras.





Muzikiniai įrašai



Kur tos mūsų salės,
Kai žiūrovas ploja,
Visi atsistoja,
O balkonai lūžta
Nuo žavaus jaunimo,
Nesutelpa ložėse
Su kostiumais ponai?
Muzika – kūryba,
Jos akordais žavisi
Gatvėse Paryžiaus,
Ten juos atpažįsta,
Pinigėlį beria
Į vieną kepurę,
Pakeri Japoniją...
Kur mūsų vadyba,
Jeigu užsimerkęs
Pasiklausai įrašo,
O salėse – tuščia,
Nėra ir senimo?






Vilnius



Mažai išliko slenksčių,
Kur užrašyta: „Salve,“
Sutinka ir išleidžia,
Lyg būtum čia
Ir dieną, ir nakčia,
Bet auga čia ir beržas,
Sena vyšnia...
Nereikia to saldumo,
Vienas noksta derlius,
Tegu tik skamba ragas,
Daugiastygės kanklės,
Su dievų žinia...
Mūsų gatvelės siauros,
Senamiestyje paslapčių
Iki šiol yra...




Švytėjimas



Kiti kraštai tave vilioja,
Eini, tarsi į pasimatymą,
Susitinki ir mylimąją,
Vediesi ją už rankos,
Kur tavo gimtinė,
O debesėliai moja,
Prisimeni dainas tėvynėje:
„Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“...
Seni čia kryžiai,
Pakelėse parimę,
Kančios vainikas ant galvos,
O viršuje – saulutė švyti,
Nukaldinta iš žalvario,
Su rato ženklu,
Stipinais...




Seni žaislai



Seni žaislai,
Lyg papročiai,
Dulkes nušluostai,
Sunku išmesti,
Nes tai – atmintis,
Imi, paglostai
Ir krauni į stalčius
Po vieną,
Kvapus uostai...
Jie primena dienas,
Kai pats mažas buvai,
Kaip motina niūniavo,
Žaislą duodama,
Pernakt budėjo,
Nesuglausdama bluosto...
Senus žaislus,
Lyg seną sąsiuvinį vartai,
Kur užrašytos pirmos raidės,
Nublukę piešiniai,
O dulkės – naujos,
Šluostau jas ir šluostau...



Moters galios



Marti Jūra 

Šukuok, sesute, savo plaukelius,
Dėk vainikėlį iš ramunėlių,
Lauko gėlelių...

Saulė pamačiusi rausvins tau veidą,
Praus ir lietutis,
Kasas palaidas...

Baltos rankelės tiks bernužėliui,
Užmaus žiedelį,
Būs anūkėlių...

Kai stiprios kojos ir šviesios akys,
Matysi žemėje
Baltą plaštakę...

Kilsi į dangų su vyturėliais,
Baigsis dienelė
Ant gelto smėlio...





Grožis



Dalinamės džiaugsmu,
Lyg balta duona,
Po trupinį paukšteliui
Giesmininkui atiduodame,
O jis mums – dainą,
Iš miškų ir klonių,
Tarsi patiesia baltą rankšluostį
Ant žalių dirvonų...
Dalinamės ir dangumi,
Kuris visiems vienodas,
Kai nuslenka juodi debesys,
Po juo – vaivorykštė
Virš sodžiaus...






Naujas vainikas



Mielas berneli,
Gal tu nukirsi
Rugio šiaudelį
Ir man nupinsi
Sodo namelį...
Po juo sėdėsiu
Dieną naktelę
Ir tau suverpsiu
Lino pluoštelį,
Iš jo išausiu
Marškiniams tinklą,
Kad man parneštum
Žuvies iš marių,
Kur Eglė vargo...
Mielas berneli,
Nupink vainiką
Iš medžio šaknies,
Kad jis kalbėtų,
Kaip miškas šlama,
Apie skyrybas
Ir didžią meilę...






Oninių atlaidai



Ir šįmet Onines švenčiau,
Toli nuo savo kaimo,
Kur kažkada pėdus rišau,
Gubas stačiau,
Ragavau grūdą, saldų,
Brandų...
O atlaidai – visiems,
Kas eina žemišku keliu,
Kas nuskuba į dangų
Ir tiems, kurie seniai
Gyvena angelu...



Vaistai nuo vienatvės



Išmokau džiaugtis
Rasos lašeliu,
Jų šitiek daug ant rasakilų
Žalioje pievoje,
Kai šviečia saulė,
Spindi, žiūri į akis,
Tada esi ne vienišas...
Išmokau džiaugtis
Ir lietaus lašu,
Kai kyla burbulai,
Vėl bliūkšta,
Susilieja,
Tiek daug balučių įvairių,
Lašeliai jungiasi,
Ir jis - ne vienas...
Išmokau kalbinti gėles,
Visas drauge,
Po vieną,
O jos atsako
Man savo kalba
Ir nesam vienišos...
Išmokau glostyti medžius,
Net kadagius šiurkščius,
Jie siūlo savo uogas,
Vaistą nuo visų ligų,
Esu sveika šiandieną
Ir dėkoju Dievui...
Išmokau guostis akmeniui,
Kai skauda sielą...




2017 m. liepos 23 d., sekmadienis

Meridianas



Seni laivai – krante,
Į jūrą nebeplaukia,
Tik iškelia bures,
Baltų žuvėdrų laukia...
Te gulbės mariose
Savo vaikus vedžioja
Ir jiems sparnus augina,
Jų niekas nemedžioja...
Balti laivai – tai paukščiai,
Padebesiais lakioja,
Svajonėse – banga,
Balta puta putoja...
Oi, Palanga,
Baltijos jūra mylimoji,
Tu papuošei mane
Ir gintaro karoliais...
Iškeltos burės plazda
Tik jaunam po kojomis,
Aš – jau savo krante,
Tau balta plunksna moju.



Čia sėdintiems





Senelių ir tėvų dalia,
Kada vaikai užauga, –
Tik vienas langas
Arba internetas,
Kai niekas neklebena durų,
Tik vasaris vėjas,
O ilgesy – šilta diena,
Ranka į tolį ištiesta,
Dar mirguliuoja gėlės...
Ne, neskinu,
Taip gaila jų,
Tarsi jaunų dienų,
Vaikaičių akyse – dangus,
Jo mėlis...



Mados




Iš bėdos
Ir dėl gėdos,
Taupo,
Kerpa,
Neuždengia
Uodegos...
Gal kiti ir susimąsto,
Kokią mada
Turi mastą.
Kuo trumpiau,
Tuo ir geriau,
Ilgas rūbas,
Kuo šilčiau,
Bet ir čia
Išeitį suranda,
Permatoma,
Skelta
Iki bambos
Apačios.



Meilė



Seniau mūsų žodyne
Nebuvo žodžio „meilė“, -
Tėvai supiršdavo,
Iškeldavo ir vestuves,
Mama padovanodavo
Dar savo mamos
Kraičių skrynią,
Įdėdavo piršlys ir akmenį,
Kad būtų sunkiau ją
Po vestuvių nešt...
Dabar jau barstome šį žodį,
Po ilgų metų
Keliame taures,
Kada vaikai paauga,
Krikštijame per savo vestuves.
Turbūt ir šitas žodis
Vėl prarado vertę,
Kai sakome bet kam?




Praeities vežimas



Daugybę gerų žodžių
Praeičiai paskyriau,
Paantrinau savo jausmus,
Tarsi vainiką iš ramunių
Ant galvos uždėjau
Tik dėl jos...
Melodiją sukurs
Pakirdęs vyturys,
Kai dangaus mėlyje
Laimingas užgiedos...
Oi, laimė – praeitis,
Kol motina prie vartų,
Kai tėvui dalgis ant peties,
O sesės pradalges dar varto,
Jauniausias brolis šieną
Kvepiantį pakrauna
Į girgždančius gyvenimo ratus...



2017 m. liepos 22 d., šeštadienis

Gaidelis



Kiekvieną rytą,
Vos tik švinta,
Keldavo gaidys
Kiek pailsėjusį artoją,
Prie duonkepio jau sukasi
Mama užsimiegojusi,
O krosnyje garuoja
Bulviniai blynai
Su dideliais spirgais,
Kaip gaidžio skiauterė,
Žarijos dar raudonos...
Gaidys gūžtą parodo
Savo žmonai,
Pataiso šiaudus,
Veda į dirvoną,
Ant kurmiarausio maudo
Šeimyna savo šonus...
Sesuo į priejuostę
Surenka kiaušinius,
Bėga į miestelį,
Pardavusi dar užsuka
Ir pas kleboną,
Užperka mišias
Už gimines, kaimynus,
Visus vargšus žmones,
Kurie neturi vištų
Ir gaidžio giedoriaus...
Šiandien pakinkė
Paskutinį arklį brolis.
O kur važiuosime,
Mielieji ponai,
Gaidelio pirkti
Ar Dievo malonės?



Tėviškei



Atleisk man, tėviške,
Kad tave palikau,
Apleidau tėvų namą,
Buvo ten ir šulinys,
Tiktai be vandenio,
Molis, į rausvą plytą panašus,
Jo neprileido...
Atleiskite man, ežerai,
Kuriuose dangus maudosi,
Žydi tenai lelijos kvepiančios
Ir baltos gulbės plaukioja,
Bet aš ilgėjausi savo vaikų,
Manęs jos nebelesino...
Atleisk man, mažas upeliuke,
Tylia srove nubėgantis,
Aš perbridau tave,
Nors ir mylėjau pasiliekantį.
Atleisk man, obelie,
Kurią sodino tėtis,
Nevalgysiu tavo krituolių
Per vasaros atostogas...



Vienišas vakaras



Tyliai teka mano dienos
Prie takelių atvirų,
Rymo beržas ir eglutė
Kieme, už langų...

Kada viena ilgai būnu,
Ilgiuosi garsų,
Kad nors medis sušlamėtų
Vienu žodeliu...

Jau ir gandras išsikėlė
Iš savo namų,
Vaikštinėja sau po pievą,
Su pulku vaikų...

Renku dobilą, ramunę
Šieno pradalgių,
Rišu į vainiką vieną,
Ant galvos dedu...

Kam vainikas,
Kam tos pievos,
Jei bernelio, to tik vieno,
Seniai neturiu...

Priėjau prie akmenėlio,
Kalbinu žodžiu,
Jis supranta, tiktai tyli,
Atsakyk nors tu...





Dainuok savo dainas



Kokių šviesuolių esama
Mūsų padangėje...
Vis minim knygnešius,
Anų laikų datas,
Bet pažiūrėk pro langą,
Kiek daug tokių visai šalia.
Priglausk prie tako ranką,
Išgirsi šienpjovių dainas,
Jie eina skrybėlėti,
Išsitvėrę dalgę,
Giedodami giesmes,
Jas kūrė pats gyvenimas,
Tokie, kaip mes.
Pajudink rugio varpą,
Rytais nukris rasa,
Paskui ją grūdas geltas,
Tarsi sula į burną nuteka,
Ir vėl – daina...
Oi, mylima juodoji žeme,
Čia dygsta ir toks grūdas,
Kuris kvepia duona
Jau nuo mažens.




Apsikabinimai



Tais pačiais takeliais eita
Daugel metų,
Ta pati gatvė,
Tik namai seni,
Šaligatvių plytelės
Šalnų iškilnotos,
Lietaus grioveliai išplauti,
O mes – savi...
Viską sužinome,
Kiek daug naujienų,
Tarsi viens kitam pasaką seki,
Kokios ligos kamuoja,
Kas mirė, kas šeimoje gimė
Per tuos metus,
Kai vėl susitinki,
Bet visi klausimai šilti,
Lyg saulės spinduliu
Užrašomi,
Nesutepti...
Apsikabini.





2017 m. liepos 21 d., penktadienis

Žinia


Šiluma



Žemę ne tik saulė šildo,
Ji turi dar gerumo iš vidaus,
Daug į ją sugula,
Ko net nežinome
Šiandieną ir po mūsų,
Iš labai toli, seniau...
Nespėjame net artimo pažinti,
Pasidalinti gerumu
Ir sudie pasakyti tenka,
Gerumą galbūt danguje pajusime,
Pasidalinsime žeme
Ir visa kuo...





Žemiški jausmai



Saulele, nesislėpk už debesėlio,
Dangus – toks platus,
Toks mėlynas ir tyras,
Kad eidama per dieną
Pažiūrėtum į mane,
Mano lankytus kalnelius
Ir pievas, kuriose rasa
Rytais nubyra...
Esu tokia, kokia esu,
Nesu šventesnė ir už žemę,
Jeigu kažkas sakys,
Kad nebešildau,
Tokia valia,
Priimsiu tai, kaip dovaną
Iš Dievo visagalio.



Darželiuose



Nieko gražesnio
Už gėles nėra,
Ar sėjamos, plinta daigeliais,
Arti darželiai,
Po langais,
Kada tik nori,
Prisiskinti galima...
Prie vieno – lelija,
Prie kito – rožė,
Kvepia pinavijos,
Pakėlęs galvą
Lyg kepurę,
Puikuojasi jurginas...
Berneli mano,
Aš – rūta,
Be reikalo manęs
Dar niekas nenuskynė,
Tiktai per vestuves,
Krikštynas,
Pakasynas...





2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis

Sraigių nameliai



Prieš daug daug metų sudegė sraigės namelis. Mažas jis buvo, bet visgi savas. Įsikūrė po ąžuolu. O ten ir baravykas išdygo. Nėra vietos abiem. Jo vaikučių aplink pridygo, lyg aplink krosnį, kai duoną kepa, pagranduko visi laukia. Sraigiukų dar daugiau išsirito, visi valgyti prašo.


Sugalvojo tėveliai ir parūpino visiems kilnojamus namelius – užsidedi ant pečių ir nešiesi, kur tik pats eini. Nereikia žiemą kūrenti, susisuki į vidų, užsidarai dureles ir miegi iki pavasario.


O tada jau...Visko žemė juodoji miške veltui duoda: dilgėlės minkštos, sultingos, vitaminų – lig soties. Yra ir kitokių lapų, gali skanauti ir dangui dėkoti. Nieko netrūksta, net ąžuolą ir grybus pamiršo aplankyti.


Apsidairė kartą ir graudu tapo, kam reikėjo taip sugalvoti...Visi dirba, stato namus, o mes – veltėdžiai. Iškišo iš savo namelio mama nosį, o kažkas pamatė ir pakalbino: „Iš kur esi? Kur eini?“ „Gerti noriu“, – sušnibždėjo sraigė ir ištiesė straubliuką.


„Oi, tu ir kalbėti moki, – nusistebėjo berniukas, – akelės tokios mažos, o miškas toks didelis, pasiklysi.“


„Ne, tik nunešk mane prie rasos lašelio“, – paprašė sraigė, – ten ir mano vaikeliai."
Ką darysi...Apsidairė berniukas, rado pavėsyje rasakilą ir paleido sraigę.


„Ačiū už pagalbą, – padėkojo sraigė, – man būtų buvusi tokia ilga kelionė.“
Apsidžiaugė ir berniukas. Parėjęs papasakojo savo mamai, ką miške matė.





Į debesį...



Prisiglaudžiau prie smilties,
Po ja – gili versmė,
Gali, tarsi į šulinį
Medinį kibirą įleidęs
Gerti, gerti, gerti,
Pasiklausai, kaip laša, bilda...
Byra nuo pirštų
Tik sausa smiltis,
Šlapia prilimpa.
Nematomas esi,
Kai smiltimi virsti,
O šulinys į debesį atsiremia...





Benamis vėjas



Kasdien laukiu tavęs,
Kaip saulės spindulio
Už lango rytuose,
Kada nušvinta,
Užgesinu tik žiburį,
Einu prie vartų
Ir įsileidžiu vėją,
Tegu pabūna namuose...
Neturi jis namų,
Galbūt jis tą ir jaučia,
Našlaitis – jūros bangose,
Tada rauna medžius
Pakrantėje,
Įskaudinta širdis –
Audra...







Kelionėje...



Jūs – laimingas žmogus,
Kai kelionėje padeda vėjas,
Saulės šypsnys,
Kada niaukstosi giedras dangus,
Visą žemę po kojomis
Davė kūrėjas,
O tau skyrė žingsnius...



Melodiją prikėliau



Kai sau dainuoji,
Groji ar rašai,
Jautiesi laisvas,
Nors aplink – šimtai,
Kurie drauge dainuoja,
Skaito, klausosi
Nustėrę...
Kada užplūsta tikras jausmas,
Nieko nematai,
Tik byra žodžiai,
Kaip akordai,
Tarsi ašarų lašai...
Pabudinau ir baltą debesį,
Paukščiu skrendu
Į žydrą mėlį,
Tavo gitaros viduje
Melodiją prikėliau...



Kitokios Oninės



Greitai jau Oninės,
O aš dar nebridau
Rugių palaukėmis,
Rugiagėlės ten žydi mėlynai...
Maža pasėjau grūdą,
Biržę įbedžiau
Į juodą dirvą,
Tėveliui talkinau,
Kada motulė verpė,
Paskui rugius kirtau
Ir pėdus į gubas stačiau...
Kūliau, tiktai ne savus,
Grūdus į Užpalių malūną,
Prisimenu, vežiau,
Geltonas piklius biro
Ir selenas susirinkau,
Duoną užminkiau ir kepiau...
Kad kas šiandieną
Padovanotų grįžtę,
Suriščiau ja visus prisiminimus,
Kaip šventą paveikslėlį
Prie savęs laikyčiau,
Kad šlovinti išliktų
Ateities namai.



Pagrybaukime



Nejudinkit žolynų,
Kuriais takeliai
Neseniai užžėlė,
Prie jų ir ūmėdžių pulkai
Po giliomis kanopomis
Tauriųjų briedžių,
Jie eina tais pačiais keliais,
Kur mūsų pėdos...
Antai, po pušele jauna –
Gelsvi gleivėti ir kazlėkai,
Šalia, prie samanos žalios
Eglių pavėsyje,
Beržynuose – baltos,
Geltonos voveraitės susirietusios,
Raudoną kurtinio barzdą iškėlęs
Raudonviršis,
Nori būti jis viršesnis
Už brolį baravyką
Ir šilo geltonveidį...
Nejudinkit jausmų,
Nes jie dar nepradingę
Ir nepasislėpę.






Karališkosios



Mes – iš Lietuvos,
Gal ir karalių giminės,
Kad ir gėles
Karališkomis pavadiname,
Iš sodžiaus gilumos
Ir pasakose jodavo vaikinas,
O pasirodo, po piršlybų,
Kad karalaitis sau Birutę,
Nekaltą vaidilutę,
Sau į žmonas ima...
Karališkosios pelargonijos
Ir ant palangių žydi,
Puikuojasi darželiuose
Baltos, lyg nuotakos, lelijos...
Graži mūsų gimtinė,
Apgaubta pasakomis,
Įvairiausiais mitais,
Juos net į kitas šalis
Su kraičių skryniomis
Nusinešame...