Gėlių akys

Kodėl dar bijome akių,

Kurios jau nieko nebemato,

Jas visada užmerkiame,

Nors buvo tokios artimos...

Žiūrėjome į dangų,

Į tyrą vandenį,

Kada sėdėjome kojas įmerkę,

Riedėjo vis nuo mūsų ratilai,

Ribėjo akyse

Kas dieną naujos erčios...

Ir iki šiol viską matau,

Tarsi abu žiūrėtume

Gėlių ir medžių akimis

Nuo gimtos žemės

Tik į dangų.

Ona Baliukienė