2017 m. birželio 30 d., penktadienis

Rankų žymės



Žmogaus amžių išduoda
Ne veidas, o tik rankos, -
Su jomis užminko duoną,
Mėžia mėšlą,
Priima kūdikį,
Suvysto ir paglosto...
Iškyla gyslos į paviršių,
Tarsi ant tešlos kepalo
Ne vienas kryžius,
Nupieštas gyvenimo,
Aušintas vėtrų
Rudens vėlyvo.
Paglosčiau savo veido raukšlę,
Ranką atitraukiau...




Drugelio skrydis



Drugelis ilsi,
Kol užauga jam sparnai,
O kaip trumpai
Jais lemta pasipuošti,
Nutupia ant gėlės,
Pasikalba,
Kad ir ji žydi neilgai,
Rytas, diena,
Naktis, vėl ima švisti,
Metas žemei nusilenkti,
Į dangų pakilti...
Visiems atseikėta tiek laiko,
Kad galėtume
Vieni kitus išgirsti,
Bet kalbame ir sau dažnai,
Kai niekas net neklauso,
Skrendą metai
Nesigirdi.




2017 m. birželio 29 d., ketvirtadienis

Vakaro tyloje



Kai tu šauki,
Aš visada atsiliepiu
Lietaus lašais,
Barbenančiais į langą,
Prie vandens čiurkšlės
Vos lupomis prisiliečiu
Ir kaskart į burną
Tyla varva...
Kai tu žiūri
Iš mėlyno dangaus,
Atveriu tau langą,
Ir atskrenda, ir nutupia
Baltas balandis
Ant mūsų rankų...
Pasidalinkime ir dangumi,
Pasiekime ir saulę,
Kad būtume dar gražesni
Ir netgi baltesni
Už baltąjį balandį.



Griaustinis



Baisus griaustinis
Iš giedro dangaus,
Bet būni pasiruošęs,
Kai perspėja iškilęs
Juodas debesys
Ir bėgi slėptis
Į savo namus,
Į žalią tankynę...
Seniai stovėjau
Po dideliu medžiu,
Ąžuolą apsikabinusi,
Berželis kvietėsi,
Jo baltas liemuo
Masina ir svaigina...
Dedu ant aukuro,
Visus metus dedu,
Puokštę gėlių priskynusi,
Tik ošk man berželiu,
Perkūnijos trankytas,
Bet vis mylimas.





Savos gatvės




Savo kieme esi
Savas – ne svečias,
Eini pėsčiųjų gatvele
Ir linksi galvą,
Kad visus sutiktus
Pasveikintum ir atsakytum,
Kurie sveikina tave...
Ne tiktai žmones,
Visas gėles darželiuose
Pakalbini, – pažįstamos,
O jos pražysta, rodos, dėl tavęs...
Man tėviškė – pirmoji meilė,
Vaikystė ir jaunystė,
O plati gatvė – jau branda,
Dabar – trečia jaunystė,
Einu siaurąja gatvele
Ir visiems šypsausi,
Nors ir žinau,
Kur ji nuves.


Ona Baliukienė



Iš debesėlio



Žiūriu ir vėl keliu akis,
Žiūrėčiau tiktai į tave,
Dangaus mėlyne,
Nes primeni ežerėlius
Gimtinės,
Panyra debesėliai
Ir atsigeria,
Sielos neramų žaizdrą užgesina,
O saulė dega akyse,
Ramina...
Žiūriu į gatvės upelius,
Kai lietus lyja,
Kaip tikšta burbulai
Ir į paviršių kyla,
Paskui subliūkšta
Ir nutyla...
Galbūt tai tavo akys,
Jos – dangaus žydrynė?







2017 m. birželio 28 d., trečiadienis

Naujos melodijos



Kiekvienas garsas –
Tai giesmės pradžia,
Lengvas vėjelio gūsis,
Kuris apskrieja
Per pasaulį
Ir daina sugrįžta...
Einu gatve,
Kopiu į kalnus
Atlapota krūtine,
Palydimas melodijos,
Skambios, graudžios,
Mūsų senolių pradėtos,
Lyg priesaika dėl mūsų...
Jinai – neužbaigta,
Tarsi paukščio giesmė,
Kol sparnai nepalūžta...




Miškai




Miškai – pavargusių namai,
Kur ant kiekvieno kelmo
Gali atsisėsti,
Čia ilsisi drugeliai,
Kai nudyla jų sparnai,
Kamanės lizdas –
Visas mažas spiečius,
Medučio tepiniai,
Lyg mūsų duona,
Aptepta močiutės sviestu...
Čia – akmenys apsamanoję,
Žemės rieduliai,
Senesni ir už medžius,
Už drugelius,
Kamanę
Ir už mus,
Kada pailstame
Kelionėje...


Ona Baliukienė




Jausmų lavina



Buvau tenai,
Kur kalnai siekia dangų,
O jų tarpekliuose –
Tokia gili versmė,
Kad gali pasinerti,
O iškilsi kitame
Žemės pakraštyje...
Esu su muzika,
Dainoje paskendusi,
Renku sidabro ašaras
Iš visų gelmių,
Girdžiu, kaip kunkuliuoja,
Saulės atokaitoje verda
Lavina jausmų...
Keliuosi ir einu,
Kito pasirinkimo neturiu.




Skuba



Atsikeli ryte
Ir skubi praustis,
Kad geriau matytum dangų,
Netgi, kas šalia,
Nes pačios akys klausia,
Kur gyveni,
Prie gyvojo vandens ar miško
Paslapties...
Tik neskubėk joms atsakyti,
Nes esi mintimis
Ir ten, ir čia...
Kaip smagu jausti,
Jeigu tavęs
Vaiko akys klausia,
Atsakykim jam,
Bet neskubėdami,
Kad juodas, baltas debesėlis
Plaukia danguje...



Ir šiandien vis dar gera




Atsikvėpiau šį rytą
Visa krūtine,
Taip gera,
Kai tau gera...
Dabar pripažinai,
Kad ateitis yra,
Yra gėlė palangėje,
Toliau – sraunus upelis...
Reikia tiktai išlaukti,
Kai lyja lietus,
Paskui nuslenka,
Nušvinta ir vaivorykštė,
Padangėje balti balti
Pakimba debesys...
Sugeri šilumą vakare,
Atsikvepi ir pajunti,
Kaip vakar buvo gera.




2017 m. birželio 27 d., antradienis

Debesų melodijos



Nusidriekė per dangų
Baltų debesų vilnis,
Jo veidas – vandeny
Kitais garsais kartojasi...
Ko gi tau stinga,
Kad bangomis skubi,
Kada tylu ir kai žėruoja...
Dangaus erdvė – beribė
Ir neišmatuojama,
Kai tu atsiremi į žemę,
Širdis uždainuoja.




Pamąstymui



– Neturiu laiko, –
Mamai sako tėtis, –
Darbas ir kiti reikalai...
– Neturiu laiko į akis žiūrėti, –
Atkerta ir mama tėčiui, –
Trobos švara, dargi vaikai...
– Neturiu laiko, –
Priduria sūnus jaunėliui, –
Man – savi rūpesčiai,
Visi mes – savarankiški,
Ne taip gyvename,
Kaip lizduose gandrai...
Gandras pakraipo galvą,
Kaklą užriečia
Kalendamas snapu:
– Man nereikėjo nešti
Jiems vaikų.




Praregėjimai



Nesmagios kalbos ir paradai,
Kada – po laiko
Ir nebežino niekas,
Kur kas veda...
Kada už mirusį
Vis šaudomi saliutai,
Tarsi į dangų
Leidžiamos žinutės,
Kad niekas laiku nesuspėjo,
Gerai suprato padėtį,
Drebėjo...
Dažnai ligonį net iš lovos kelia,
Kad eitų ir be sąmonės
Į doros kelią,
Neštųsi savo kryželį,
Kai šis jau nieko nebegali...
Kas tai?
Gal gėdos jausmas varo?
Bejėgiai mes,
Kaip šunys dvaro?



2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Budime abu




Budi?
Ir aš budėjau ir budžiu,
Kaip tu dabar budi
Prie savo vaiko,
Tada miegu,
Kai tu atsikeli
Ir pakeli akis, –
Mūsų pasaulis – vienas,
Mes esame vaikai
Šios žemės neramios,
Kuri alsuoja iš giliai
Ugnikalniais ir pelenais...
Jauti?
Ir aš jaučiu,
Kada aušra prašvinta,
Vėl skleidžiasi gėlė
Ir atidaro duris bitei
Į medaus kelią
Vien savo kvapu...
Taip kvepia vaiko pėdos,
Bučiuojame abu,
Kad tiktai būtų
Takas jo saugus.



Blėstančios akys



Mylėkim savo veidą,
Mano bendraamžiai,
Tegu jauni pažiūri
Į mūsų raukšles,
Kiekvienoje – daina,
Jaunystės atgarsis,
Kaip išėjęs svečias,
Atėjusi balta šerkšna...
Mylėkim savo delnus,
Juose – gyvenimo lemtis,
Įrėžta gimstančiam,
Lydėjusi visus ilgus metus,
Kai glostė kūdikį pirmagimį,
Užmerkusi tėvams akis...
Mylėkim savo akimis.




Tikėjimo gūsis



Ar taip sunku
Sakyti gerą žodį
Draugui, svečiui
Artimam,
Jei nieko jis nesiūlo
Nei pirkti, nei parduoti,
Viskas veltui –
Tau...
Ar taip sunku
Pajusti vėjo gūsį, –
Jis atlekia pats sau
Ir prisiglaudžia prie krūtinės,
Kaip mylimas,
Aš tai žinau.
Ar taip sunku
Draugą paguosti,
Pasidalinti duona,
Stikline vandens,
Pakelti pagalvę,
Galvą atlošti,
Žiūrėti į akis,
Pasitikėti, trokšti,
Kad gyvens...
Tu tai žinai,
Šis jausmas nepasensta,
Niekada nesens.


Kada nužydi liepos



Kada nužydi liepos,
Medunešis – į pabaigą,
Koriai – pilni,
Supilamas medus į kibirus,
Į statines,
Tylu, tarsi širdy...
Pievos – nušienautos,
Pavienės žydi gėlės,
Kvepia dar pušies
Ir topolių šaka,
Negieda vieversys,
Į dangų pasikėlęs,
Artojas nearia dirvonų
Iki pat rudens,
Nes žino iš senolių,
Kad tenai piktžolės,
Lyg piktžaizdės pasikels...
Kada nužydi liepos,
Kitu žemės ritmu
Jau gyveni.





Šventos maldos


Gyvybė – dovana,
Čia tu esi,
Prabėga laikas,
Kaip srovė,
Tavęs nėra...
Lieka vien smiltys,
Dulkės šalia kelio,
Viena gėlė pievelėje,
Kryželis ant kupstelio...
O dangumi vis plaukia debesys,
Balti, juodi,
Vaivorykšte apjuosti,
Kas nusakys
Jų dalią...




Savarankiški darbai

Dėkoju Google už paskyrą







Piešiu – lipdau,
Kaip kregždė lizdelius,
Jei vienas nukrenta,
Palaukiu lietaus
Ir vėl nešu
Tiktai savo snape,
Kai pamatau,
Kas gera ir gražu,
Čia patupdau...
Be jokių įgūdžių – labai sunku,
Bet gamta duoda tiek jėgų,
Kad ir paskolinti galiu,
Visko – su kaupu...
Oi, kregždės išperi vaikus
Netgi nelankiusios
Mokyklos...
Tokia mano taisyklė.



Prisėsk ir pailsėk...



Čia – mano vakaras,
Graži gėlė
Ar uoga jau prisirpusi,
Pati branda...
Tik pažiūrėk,
Į burną dėk,
Pavirs vynu,
Gyvybės sultimis,
Per barzdą,
Skruostą nutekės...
Ten – mano kloniai,
Upeliukas teka,
Tik šalia atsisėsk,
Nuplaus mums kojas,
Panersime rankas
Ir tegu šneka
Paukščių giesmė,
Kokia šilta diena
Prašvito
Po tamsios nakties...
Ir čia, ir ten –
Gyvybė,
Svajos,
Paslaptis.



Skausmo randai



Vos gimęs, šaukia,
Negalvokime, kad verkia, –
Užtenka motinos krūties
Ir jau – laimingas,
Nieko nebeskauda...
Nusidaužia bebėgdamas kelius,
Papučia vėjelis ir atsigauna,
Nudžiūsta ašaros...
Gyvenime – daug traumų,
Apriši ir nebeskauda,
Sugyja atmintis,
Giliai tik lieka randai
Ir dėl kitų,
Ir dėl savęs.



2017 m. birželio 25 d., sekmadienis

Trąšioje žemėje



Ilgiausiai žydi gėlės,
Kurios daug žiedų sukrauna,
Kiekvienas turi svajones,
Kai skleidžiasi,
Jos vis dar dauginasi,
Kol paskutinė viršuje pamato,
Koks gražus pasaulis
Ir apačioje,
Nes visos žydi,
Pildo svajones...



Tautos simbolis


Teofiliaus Matulionio paskelbimas šventuoju

Kai pavargsti beeidamas
Gyvenimo keliu,
Per kelius linksta kojos,
Tada klaupiesi maldai,
Ilsisi sielos gelmė,
Vėl atsistoji ir eini,
Atleisdamas visiems,
Kuriuos tu sutikai kelionėje...
Artimieji ir draugai
Tau padeda ištverti,
Kas būna gera
Ir kas bloga.
Šaukiesi paskutinę valandą
Tiktai dangaus,
Kurie anksčiau jį pasiekė,
Nors buvo kankiniai,
Dabar tenai – palaiminti,
Šventieji.





2017 m. birželio 24 d., šeštadienis

Tūkstančiai žiedų



Svajojau nuo mažens
Turėti po langais
Raudoną rožę
Su daug žiedų,
Vijoklinę...
Turėjau namą su langais,
Nebe turėjau tiek jėgų,
Kad pasodinčiau
Rožę...
Siūbuoja krūmą vėjas
Po svetimais langais,
Nulinksta iki žemės
Gražūs jos žiedai,
Dabar atrodo,
Talžo ją ir purto,
Gailiai verkia
Rožė.




Atviri...



Kiek daug žiedų už lango,
Raudonų ir baltų,
Jie susipynė rankomis,
Betgi ne amžini,
Nukris...
Prigludo žiedas baltas,
Prisipažino mylintis,
Paglostė ir nuraudo,
Kada išgirdo šnabždesį:
„Ar amžinai myli?“
Daug žiedlapių nukritusių,
O langai atviri,
Varteliai atkelti...



Švelnūs balsai




Eglute žalia skarele,
Tavo rankose – švelnumas,
Aukštai pakėlei vaikelius
Ir džiugini...
Tavo balse – lakštingalos giesmė
Tyliaisiais vakarais,
Prieš lietų – volungės,
Burkuoja balandėliai
Baritonais ir tenorais...
Tau atsakysiu ir savu,
Antruoju sopranu,
Švelniu švelniu,
Žaliosios kielės,
Baltosios balandėlės...


Matau tave



Man šiandien nieko nebereikia,
Naktį paparčio žiedą suradau,
Įpyniau į ramunių
Ir smilgų vainiką,
Vaivorykšte surišau...
Man tiko rožės
Iš rūtų darželio,
Raudoni skruostai – jų žiedai,
Apsisupau lapais berželio
Ir padėkojau žemei,
Iš naujo vėl gimiau...
Man šiandien nieko nebereikia,
Užtenka pavėsio po berželiais,
Kad vis tave matau.




Jaunystės pelenai


Saulėtekis



Laimė – šviesa,
Dangaus melsvas kraštelis
Iš po juodo debesies,
Saulutės šiltas spindulys
Ir vakarui atėjus,
Žvaigždėmis nusėtas naktį,
Giedrėja rytui atskubėjus...
Kokia harmonija
Dangaus ir žemės,
Pilna vilionių,
Paslapties,
Dangaus kraštelyje
Ir mūsų laimė...




Dievo tarnai



Teofiliaus Matulionio paskelbimas šventuoju

Šios žemės kankiniai,
Apaštalai pirmieji,
Pramynę takus paprastiems,
Į ateitį akis atvėrę,
O patys likę požemiuose,
Kaip atpirkimas svetimiems...
Vienas dangus
Ir saulės spindulėlis
Apšviečia bokštus
Ir nusileidžia ant altorių,
Iš kur kyla giesmė,
Kad būtų jų kančia
Palaiminti ir visi mirtingieji,
Tokia jų paskirtis –
Dievo valia visiems.






Baltos gėlės



Baltos gulbės,
Baltas takas,
Baltas debesėlis,
Vieni bėga,
Kiti plaukia,
Treti skrenda ir pakyla
Į melsvą padangę
Su baltais sparneliais...
Gal ten – angelėliai?
Ne, tiktai balti žiedeliai,
Pievų dobilėliai
Ir visokios gėlės.


Po Joninių



Eisiu, bėgsiu lietui lyjant,
Dieną darganotą,
Kad pavyčiau šviesią saulę
Ir nubraukčiau ašarėlę
Nuo motulės skruosto,
Giliai suvagoto...
Ten įstrigo jos svajonės
Ir dienos atšalo,
Bet lynoja ir krapnoja,
Nebėra tam galo...
Kažkur saulė visą dieną
Kepina karščiausia,
Mūsų naktys – ilgos ilgos,
Lietūs prausia, prausia...


2017 m. birželio 23 d., penktadienis

Marčios Lietuvos



Dar po kiekvienu langu
Ir mano kieme
Žaliuoja rūtos,
Dygsta mėtos,
Kuoleliais pažymėtos
Gėlės nematytos
Iš užjūrio ir tolimų kraštų,
Pripratintos prie mūsų
Baltųjų žiemų,
Prie dilginančio šalčio,
Pavasario spyglių,
Rudens grublėto...
Vardai – neįprasti,
Sunkiai ištariami,
Daug ilgesni už mūsiškių marčių,
Kurioms vis rūpi rūtos,
Žalios mėtos...