Išsimėtę mūsų kaulai

Prabėga metai,

Lyg viena diena,

Vienintelis ir laikrodis –

Jautri širdis ne kas sekundę,

Neritmingai plaka,

Kada ilgiuosi ar verkiu,

Sparčiau rodyklė sukasi...

Senolių genai atgula

Akyse ir veido bruožuose,

Kai einame ir kalbame...

Pažįsta ir vaikus

Iš senų nuotraukų,

Bet ne visas išsaugome...

Išblunka akys,

Atsiranda žilė plaukuose,

Ilgiausiai dūli kaulai,

Jei užkasa, o nesudegina...

Nejaugi mūsų šalyje,

Gimtinės amžinajame kalne,

Kur tiek tuščių dirvonų,

Nebelieka vietos kapui?

Gal netgi sielos

Šiandien neišsaugome?