Dar vienas istorijos lapas

Pavasarį ir rudenį

Artojas aria,

Apeina savo sklypą

Laimindamas metus,

Pataiso biržę,

Nuo seno sukastus ribokšlius,

Anksčiau vadinamus kapčius.

Senelių dirvos – jau šeimos istorija,

Kartojasi net kraujyje vaikų,

Kasmet įrašoma po žodį,

Jeigu nesėji,

Dingsta iš akių...

Ir mūsų tėviškės dirvonai,

Molingi ar ant smėlio

Kalnelių geltonų,

Reikia apeiti ir žegnoti,

Įspausti žemėje, lyg ant duonos kepalo,

Paženklinti kryželiu,

Kitaip istorijoje

Bus lapų tuščių.

Skiriu Liudui Mažyliui