Atgyja
po žiemos
Pliki
miškai ir kloniai
Ir
samanos pražysta,
Kada
pabučiuoja saulės
Spinduliai
karšti,
Seni
stuobriai apsamanoję
Darosi
mieli,
Senatvė
– ne liga,
Tik
amžiaus patirtis...
Ilgus
metus stuksena
Margasis
genys,
Kiekviena
skiedra – metai,
Gili
drevė – tai mažiems paukščiams
Patogiausias
lizdas,
O
žiemą kėkštas
Čia
kankorėžius aižys...
Oi,
kokia puiki senatvė,
Koks
reikalingas dar esi,
Kol
tupiasi ant tavo rankų
Vaikų
būrys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą