Dvi
rankos siekia,
Kelia,
glosto,
Žmogus
ir žemė – artimi,
Žemė
– daigelį,
O
žmogus – vaikelį
Myli,
glamonėja,
Kaip
ir visi gyvi,
Net
negyvi...
Kalbu
su akmenėliais
Lauko
pakrašty,
Pakeliu
ir apsamanojusį, –
Visi
seni geri...
Žinau,
kad greitai
Mane
priglaus velėna,
Smėlio
smiltis biri,
Atleidžiu
kitiems nuodėmes,
Tik
nebenoriu būti
Rąstu
tau aky...
Nepyk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą