Įkvėpiau
pavasariško oro
Ir
pamiršau nepriteklius žiemos ,
Jos
šaltą gūsį vėjo,
Apgnaibytus
šalčio skruostus...
Dienos
ilgėja,
Bet
metai trumpėja,
Pavasariai
žydi žibutėmis,
Kai
kur ir pačios
Našlaitės
pasisėja,
O
žydras, saulėtas dangus
Gyvena
su mumis...
Tada
ir sušunki:
Pasaulis
– nuostabus!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą