Daug
medžių savo vaikus
Myli
ir sūpuoja,
Iki
pavasario prie savęs laiko,
Paskui
paleidžia...
Vieni
juos patiki
Jau
greitam vėjui,
Kiti
pabarsto netoliese,
Nes
nori pamatyti,
Kaip
jie dygsta...
Einu
tada atsargiai
Ir su
medžiu kalbuosi,
O jis
man sausomis šakelėmis
Lyg
šnabžda ir parodo –
Tik
neužmink mano vaikų,
Nebūk
plevėsa...
Ne,
jokiu būdu,
Ir aš
turiu savų,
Abi
mes – motinos,
Drauge
budėsime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą