Kirčiai

Vienas kirtis – po kirčio,

Nelaimė viena nevaikšto,

Sėdi skara apsigobusi, –

Eglė – be kraičio...

Danguje – raukšlės,

Tas pats – ant veido,

Krykštauja šarka,

Kad ne jos vargas...

Nutūpė ant palangės

Taikos balandis,

Atnešė plunksną

Mėlyną, margą...

Skrido, išskrido

Į aukštą dangų

Angelo aimana...

Nekeiksiu šarkos, –

Ji to neverta.