Žmogaus
gyvenimas –
Tai
metų ciklas,
Dažnai
praaugantis
Medžių
metus,
Berželio,
liepos
Trūnija
ir sugūra
Vidus
– šerdis...
Kartojasi
pavasariai,
Vėl
dygsta nauji medžiai,
Pasodinti
vėjo,
Tie
patys vėjai laužo
Šakeles,
skabo lapus,
O
eglė – motina
Laiko
juos skara apglėbusi,
Nors
pati griūva iš pačių šaknų...
Vienos
kartos gyvenimas – istorija,
O per
tą trumpą laiką
Vis
sodiname medžius,
Prie
liepos – ąžuolėlį,
Nes
žinome, kad jis ilgiau gyvens,
Primins
ir mus.
Kiek
praūžė tų vėjų
Mano
kartos metu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą