2017 m. gruodžio 18 d., pirmadienis

Sutekantys upeliai




Šeima


Ledus išjudina
Pavasario šiluma,
Saulė ir nauja srovė,
Bet ta pačia vaga ji teka,
O saulė ritasi
Vis tuo pačiu taku
Per melsvą dangų
Paskui kitas žvaigždes,
Kurios nežinoma ranka
Nuo amžių valdomos.
Prisiminimai – praraja,
Į kuriuos grimztame,
Kad atsinaujintume,
Kalbėtume ir ta kalba,
Kuria senoliai šneka
Dievišką didybę garbindami.




2017 m. gruodžio 17 d., sekmadienis

Baltas šerkšnas



To, kas mus jungia,
Baltagalvius, šerkšnu nubarstytus,
Niekas neatims jau niekada,
Nušvintame, kaip žvaigždės danguje,
Kada maži vaikai apspinta
Ir liečia skruostą rankele...
Gyvenimas mums skirtas,
Kad būtume drauge
Ir laimėje, ir negandoje,
Kai žydi obelys
Ir krenta obuoliai,
Juos renkame į sterblę,
Nešame ir nešame,
Kaip ir savo dienas.



Ieškau



Žiūriu į šviesą,
Kad ir apsiniaukę,
Klausau ir zylės,
Žiemą čirškiančios,
Giesmė – tyli,
Lyg po ledu upelio,
Didesnis kėkštas
Ir mane nuteikia,
Kad vis ieškočiau
Naujo miškuose...
O medžiai sako:
– Mes paaugome,
Paaugsi, jei norėsi,
Žmogiška vis siekti
Iki amžiaus pabaigos.
Zyle norėčiau būti...
Kuo gi nori būti tu?

Advento savaitės




Paskutinė savaitė,
O paskui – Kalėdos,
Gamtos ir mūsų
Virsmas širdyse
Ir atgimstančia diena
Šviesa ateina
Su Betliejuje apšviesta
Gimtadienio data, –
Kol kas – tyla
Ir sieloje, ir gamtoje...






Ištikimi



Ištikimi savo vaikučiams
Visi paukščiai,
Pasidalina surastu maistu,
Kai peri, netgi nelesa ir saugo,
Kad jų vaikai nešaltų,
Neiškristų iš lizdų.
Ištikimi ir medžiai –
Siauralapis uosis, liepa
Tėtis ir mama,
Jie numeta savo lapus,
Bet jų vaikučiai lieka
Iki pavasario kartu
Net ant apšalusių šakų.
Juos supa vėjas,
Baltai papuošia šerkšnas,
Kaip mus, senus,
Kada pražysta pirmos gėlės,
Daigelis kyla tarp žolių.
Paglostau šaką, padėkoju,
Kai švarūs balti patalai
Po ištikimu paukščiams
Žiemojančiu medžiu.






2017 m. gruodžio 16 d., šeštadienis

Gitaros aidas



Ateina Eglė pasipuošusi,
Tarsi į pirmą pasimatymą
Su Žilvinu basa,
Paleidusi kasas rankas nuleidžia
Į mėlynas bangas...
O giliai jūroje
Nuskamba aidas,
Gal kažkas groja gitara
Ir derina su meile
Nutrūkusias stygas...
Išplaukia su balta puta
Ir sugūra į pakrantę
Sniego tyra gniūžtė,
Nekalta...
Tu – juk erelis,
Žuvėdra šaukia,
Šauks tave,
Grok gitara.





Kalėdų prasmė




Visos žmonijos siekis,
Kad žemėje gyventume ilgai
Po tyru dangumi,
Be karo dūmų,
Kad vandenyne plaukiotų
Tik baltą vėliavą iškėlę
Buriniai laivai,
Kad skristų per padangę mėlyną
Keleiviai į kraštus,
Kur dar nebuvę,
Ir sveikintųsi su draugais,
Kad nepaliktume sodybų,
Kuriose nešviečia žiburiai
Nė per didžias šventes,
Nė per gimtadienius,
Nelaidotume ir savo vaikų,
Kurie palieka mus,
Tėvus, senolius,
Taip nelauktai.





Puikumėlis



Kai atodrėkis ir šilta,
Iš namų vaikai išvirsta,
Stato senį Besmegenį,
Lipdo nosį ir kepurę,
Juodas akis visi turi,
Kurios ir kreivai pažiūri,
Katinėlį, gražų, purų,
Baltą, kaip senelės sūrį,
Ir šunelį kailiniuotą,
Kitą katiną – batuotą.
Kai nutirpsta baltas sniegas,
Balose išlieka gyvos
Žvaigždės ir lapeliai, uogos,
Pėdose vaikelių –
Juokas.






Rūtoms



Po sniegu rūtos žalios,
Paparčiai pasislėpę
Nuo šalto žiemos speigo,
Nukritusi snaigelė
Juos kalbina ir šildo
Ir vakare, saulėtekį...


Žalią rūtelę skina
Ir į kasas ją pina,
Kad tik mergelė rastų
Sau tinkantį vaikiną...
Oi, nesakysiu rūtai,
Dėl ko ir kam ji tinka,
Nes ji ir pati žino.





2017 m. gruodžio 15 d., penktadienis

Vakaro valsas




Kas vakar buvo,
Šiandien to nebus,
Nukrito lapas,
Naujo medis lauks...
Per pūgą einame
Susisiautę į kailinius šiltus,
O tavo rankos siekia,
Kad sušildyčiau jausmus...
Akyse – baltos naktys,
Daug žvaigždžių,
Tik nematau šiandieną
Šalia tavo akių...
Jos – mėlynos,
Prisimenu, kaip ir dangus,
O mano – žalios,
Pavasario spalva miškų...
Suliekime gyvenimą
Srauniuoju upeliu,
Neišsipildžiusių svajonių svaiguly, –
Nebūsime kartu...
Tylėk, tik nesakyk iš anksto,
Kad tave myliu, –
Nubėgs tas žodis
Per skruostus
Lietaus lašu.



Advento vakarą


Tradicijų skrynios



Margos kraičių skrynios –
Lino drobėms, milui,
Marškonėms ir juostoms,
Ant jų viršaus – skrybėlėms.
Moterų skarelės
Ant drobelių guli,
Skaros daugianytės
Ilgiausiai išbūna.
Skrynios – margos, sunkios,
Ąžuolo ar klevo,
Mėlynos – su tulpėmis,
Ilgai neišdyla,
Nuo saulės neblunka,
Kaip kasos mergelių.
Auksiniai žiedeliai,
Gintaro karoliai,
Žalvarinės sagės,
Užmaunamos apyrankės
Dedamos į dailią
Mažąją skrynelę,
Saugoma vestuvėms
Ir šventoms Kalėdoms,
Atlaidų savaitėms.
Brangiems pasipuošimams
Motina palieka
Dukrai ar martelei,
Kad juos vis nešiotų
Puoštų savo menę.



2017 m. gruodžio 14 d., ketvirtadienis

Advento dėkojimai



Visada turiu,
Kam dėkoti
Ir kam nusilenkti,
Kad išdygau, kaip smilga,
Pavasarį žalią ir šviesų
Iš žemės juodos,
Po pernykšte – visiškai balta,
Sniegu išsipraususia,
O šaknys toli siekia,
Sugeria žalumą miškų,
Beržo sulos saldumą,
Kvapą liepų...
Turiu dėkoti dangui,
Lietui.



Pasakų valandėlės



Skaičiau daug pasakų
Ir nuo mažens sekė tėvelis,
Skaitytas ir savo kurtas,
Kad laimi Ivanas Duračiokas,
O tik paskui - Jonelis,
Turbūt tokia blausi
Mūsų istorijos tąsa...
Paskui dar mokė,
Kad visi pasieks ir laimę,
Kada raudonu žiedu
Visa žemė skaisčiai sužydės...
Deja, taip atsitiko,
Kad ir šita pasaka
Paliko nebaigta,
Bet dar ilgokai
Ji mūsų pasąmonėje kežės.



Iš dinozaurų patirties



Kai ryto saulė kyla,
Rausvėja horizontas,
Kaip gražu ir gera
Po melsvu dangumi,
Veidą nugairina švelnus vėjelis...
Užslenka debesys
Ir paslepia net saulę,
Tada ir supranti,
Kokia trapi ta laimė...
Nuo kaitrių spindulių
Gali ir užsimerkti,
Palįsti po medžiu,
Pavėsiu džiaugtis...
Viskas pasaulyje taip sutvarkyta
Nuo senų senovės,
Pražūsi, jeigu nemokėsi
Prisitaikyti.



2017 m. gruodžio 13 d., trečiadienis

Ateities miestai



Dangus ir žemė
Kūrė žmogų,
Kad neštų saulės spindulį
Vieni kitiems,
Statytų miestą,
Kuris neterštų oro,
O iš dangaus gautų energiją
Ir savo pastogėje
Būtų jauku visiems.
Tegu jauni stato ir kuria,
Ko nepadarėme seni,
Kad mašina, varoma nafta ir dujomis,
Tiek nenaudotų kuro,
Nes nebeturi žemė
Išteklių.
Mintis – pirma,
Kaip skelbia Biblija,
O kitos kartos žmonės
Bus ir Marse,
Tenai statys,
Tegu tik taiką žmonės išlaikys.



Istorinės klastotės



Kai rašoma istorija
Poetų, filosofų,
Be faktų konkrečių,
O remiasi savo jausmais,
Susikaupia šusnys knygų,
Pelijančių lentynose,
Jas skaito vienetai;
Pamiršta ir savo istoriją,
Ir savo kilmę,
Vaikaičiai ir vaikai,
Tada ir prikabina svetimieji
Savo klišę,
Kad esam jų vergai.
Sudegina archyvus,
Didžioji atmintis
Pavirsta pelenais,
Tada cituoja, kas netingi,
Iš tokių knygų,
Kurios nevertos nė skatiko,
Manipuliuoja ir jausmais.




2017 m. gruodžio 12 d., antradienis

Šventinis šurmulys



Antakalnio kapinyne
Po šitiek metų
Ieškoma kapų,
Kai kaulai net savaime
Būna jau susidaliję,
Nors slėpė ir tebeslepia
Karo nusikaltimus,
Kam rankos suteptos krauju,
Giliai užkasę
Apliedavo skysčiu,
Kad nebeliktų pėdsako
Neteisėtų baudėjų...
Apleido ir kapavietes,
Brūzgynai miesto ribose,
Nors antkapių žymes
Žemė pati iškėlė.
Kur buvote tiek metų,
Broliai, seserys,
Nejaugi kaulai nekrutėjo?
Oi, girdisi balsai
Ir iš labai giliai,
Juos atpučia ir vėjas.



Džiaugsmo verpetai




Adventas – ne liūdnas,
Jeigu turi laisvę,
Esi pasipuošęs
Ir su duonos kriaukšle,
Aukoji ir vargšui...
Iš dangaus – malonės,
Iš žemės – gėrybės,
Visko neturėsi
Būdamas sugižęs...
Lūpose – giesmelė,
Aplink vaikai krykščia,
Toks prisikėlimas
Juk visiems patinka.



Jaunystės miesto gatvele



Vaikštai nuo jaunystės
Grindiniu dulkėtu,
Tais pačiais takeliais,
Akmuo – kietas kietas,
Nelieka nė ženklo, –
Batai – nuavėti...
Surandi suolelį,
Rūpi atsisėsti,
Groja vakaro romansą,
Kažkas šaukia, šviečia,
Pernai dar nebuvo,
O šiandieną kviečia...
Aukštos mūro sienos,
Siauros tos gatvelės,
Nukeli kepurę
Kryžiams, koplytėlėms...
Taip dabar norėčiau,
Kad būt visur žalia.





Vergų paminklai



Į praeitį sunku pažvelgti,
Kol akyse – migla,
Tiek metų buvo skelbta,
Kad yra rojus žemėje
Ir amžina raudona rožė
Į atlapus įsegta,
Nors skaudus dūris –
Tautų širdyje...
Pavergtas ar vergas –
Vienas ir tas pats,
Naktis – tamsa,
Vienodai rodosi,
Tik sąskambis kitoks,
Dar likęs mintyse...
Didžiulė baimė ir dabar,
Kad pastatys ilgam paminklą,
Kuriame du stovi, –
Budelis ir nukankintas, –
Viename.




Mano gyvenimo vaizdeliai


Mindaugėlio foto

Gilios usnių šaknys

Nieko nėra bjauresnio už piktžoles: ravėk neravėjęs, o jos dar pikčiau dauginasi, – iš ploniausių šaknelių pasipila vis nauji daigai. Gyvenau, kaip ir daugelis mano bendraamžių, naujų vėjų gaivinama, bet vis sekė ir tos piktosios šaknys, kurios ir dabar veši aplinkui.
Prisiminiau Anykščių nuoskaudas, kai Pionierių rūmų direktorė Lymantienė, kurios vyras dirbo ir KGB struktūrose, suorganizavo pavyzdinę ekskursiją į Rokiškį, kaip turi būti vedamos pionierių sueigos. Turėjau važiuoti ankstų rytą, o grįžti tik vakare. Namuose palikti du mažylius ir vėžiu sergančią mamą, kuri pati ir valgyti nepajėgė. Laukiausi trečio ir pykino, nenuėjau į tą suorganizuotą ekskursiją. Kitą dieną buvau iškviesta ant kilimėlio mokykloje ir apsvarstę mano elgesį įrašė metams papeikimą į asmens bylą. Gal ir dabar tas „dokumentas“ ten prisegtas. Tylėjau, bijojau net prasižioti, nesiaiškinau, kad nebūtų dar blogiau: prarasčiau darbą. Ką liepdavo, tą darydavome, parašiau ir satyrą, kurią pagal užsakymą liepė mokyklos pavaduotoja E. Vingrienė kolūkių pirmininkų kažkokiai sueigai. Nemanau, kad skaitė kolūkio „Bolševikas“ pirmininkas. Turbūt kažkas parašė vos ne himną tuometinei valdžiai. Na, tuo kartu tylomis praėjo, nes fizinio lavinimo mokytojas Vingrys buvo mano kaimynas.
Piktžolės dygo ir vėliau, kai dirbau Vilniuje. Direktorė buvo Skulskienė, o jos vyras – darbų mokytojas, buvęs KGB darbuotojas, dėl ligos ar kaip kitaip iš ten išėjęs į pensiją. Kai vykdavo pamokos ir dainuodavome lietuvių liaudies dainas ir Maironio tekstus, valytoja pastebėjo ir mane perspėjo, kad už durų jis stovi ir klausosi. Kam jis tas „žinias“ kaupė, kur jo „dokumentai“ guli, nežinau. Ir be jo klasėje buvo ne vieno mokinio tėvas, dirbantis tose struktūrose. Bet jaučiau, kad nuolatos sekama.
Vieną pavasarį suorganizavo visos mokyklos mokslo metų užbaigimą kažkur šile. Anksti kėlėmės ir su klase, auklėtiniais, ėjome į tą renginį. Reikėjo paruošti stalą, o aplinkui – vien usnys ir skruzdėlynai. Nė kaip atsisėsti, o „komisija“ su direktore priešakyje ėjo ir ragavo, vertino sumuštinius. Kol visus nuo mažiukų „kilimėlių“ praėjo, atėjo ir pietūs, o mes vis sėdime skruzdžių kutenamais užpakaliukais, laukiame. Duria ir pernykščiai spygliai, dygstančios usnys. Iškentė, ačiū jiems, auklėtiniai, praėjo komisija, bet nežinau rezultatų, kažką ir apdovanojo. Po tokių išbandymų pakilo mano vienuoliktokai ir pakvietė į vienos mergaitės gimtadienį. Atsiprašiau, kad negaliu, nes reikia sulaukti, kada pasibaigs renginys, mokiniai išvažiavo nesulaukę. Surikiavo visus einant į namus (pradžioje irgi buvo rikiuotė ir deklamavo S. Neries karo laikais parašytas „patriotines“ eiles), o aš stoviu sau viena ir, kaip įpratusi, šypsausi. Parėjau į namus, buvo jau pavakarys, pavalgydinau savo sūnus, pašėriau akvariumuose žuveles, paukštelius, žiurkėnus. Atrodo, viskas – bus baigiamasis egzaminas, reikės naktimis taisyti rašinius...
Bet tuo nepasibaigė, fizinio lavinimo mokytoja, kuri organizavo tą renginį, parašė skundą ir vėl buvau iškviesta ant kilimėlio, direktorė vedė, ta mokytoja „ tūravojo“ ir parašė papeikimą, kad neatlikau pareigų. Tylėjau, nes dar gaivus pavasario vėjas nebuvo nupūtęs senų dulkių. Turbūt ir dabar tas skundas ir papeikimas įsegtas į mano bylą. Pagaliau atseikėjo už dainas ir giesmes per literatūros pamokas.
Su Šv. Kalėdomis, mieli kolegos, buvę mokiniai, kad jūsų kelyje nedygtų usnys.


Ona Baliukienė

2017 m. gruodžio 11 d., pirmadienis

Giesmelė ant smilgos



Galinga ir maža žolė,
Auga ir po medžiais,
Stiebiasi į aukštį,
Nors gerai žino,
Kad nepasieks jo niekada
Žalios viršūnės, –
Per menka prigimtis, –
Bet akmenį suskaldo
Ir išlenda iš grindinio,
Nes trokšta saulės.
Oi, kokia graži giesmė
Mažų paukštelių,
Susukusių lizdelį
Ir ant smilgų...








2017 m. gruodžio 10 d., sekmadienis

Paklydimai



Kai daugelis poetų
Bėgo nuo karo
Vis į Vakarus,
Tu pasirinkai Rytus,
O sugrįžai tik vakarą...
Kai visų urnos grįžo
Su pelenais ir kai kurios
Dar iki šiol nesurastos,
Tu jau stovėjai
Ant Maskvos paruošto
Pjedestalo...
Kai kitų posmus
Nelegaliai vežė ir deklamavo,
Tavo daugybę posmų
Mokyklose skandavo
Apie Čiurlionio „Bičiulystę“,
Bet ir apie budelį Staliną.
Kurioje vietoje pasiklysta,
Dabar mažai kas atmena.



Šventinė nuotaika



Po pamaldų pareiname namo,
Širdyje parnešame po žvakutę,
Sekmadienis – puiki diena,
Už stalo sėdasi šeima
Prie papuoštos eglutės –
Kalėda su snieguole,
Troliai ir nykštukai,
Kiškučiai ir meškutė...
Kiekvienos tautos – kitokie papročiai,
Bet visi laukia šventės,
Kai atvažiuoja su elniais
Senelis Santa Klausas,
O mes dar turime ir Kūčias,
Jų laukiame.
Atgimsime, atgims ir papročiai,
Už sielos atgimimą
Uždegu žvakutę.





2017 m. gruodžio 9 d., šeštadienis

„Lietuva brangi“



Prisiminiau brandaus gyvenimo
Negęstančią ugnelę širdyje,
Kai mokytojai, lituanistai,
Dainavome su ašara
„Lietuva brangi“,
Nes „Tautiška giesmė“
Jau buvo užslėpta,
Nors mintyse
Tebuvo viena – Lietuva.
Stovėjome visi greta, –
Maironis – vėliava trispalvė,
O herbas – atlape.
Kaip jus visus
Norėčiau šiandien susitikti
Ir vėl sustotume,
Kaip vienas, eilute.





Advento praregėjimai



Iš nieko gimsta,
Kas gražiausia – tai gyvybė,
Nematoma dvasia,
Gyvenimo tąsa,
Tegu bus menas – įkvėpimas,
Giesmė – iš žodžių,
Išsipildančių svajonių
Ir žemiška tiesa,
O dieviška – tai atgaila, –
Tik išrinktųjų virš galvos –
Vainikas ir dangaus šviesa.
Nematoma mintis
Virsta į kūną,
Kai giedame drauge,
Kas amžina – širdžių mūs šiluma,
Nedingstanti ugnies kaitra,
Vandens lašelio
Gaivinanti vėsa...




Poeto prigimtis




Gyvenimas – į pabaigą,
O esi toks, koks gimęs, –
Dairaisi ir stebiesi,
Kokie miškai žali,
Girdi, kaip čiulba paukščiai,
Ir pats giesmes kuri,
O balsas – jau duslus,
Lyg seno miško aidas,
Niekas tuo nesistebi...
Karaliai – karūnuoti,
Lyg ąžuolai – didingi,
O tau sakyti norisi,
Kad ir jie – nuogi...
Atleiskite, tokia – poeto
Ir kiekvienos satyros
Prigimtis.



Rasti daiktai




Vaikučiai pameta
Ir pirštines, kepurę,
Pamiršta, kas užduota
Būna rytdienai,
Betgi prisimena ilgai,
Kas jiems nutiko bloga,
Kokie jų sąsiuvinyje buvo
Pažymiai...
Kiekvienas ženklas – ateities,
Galvą paglostai,
Pagiri už raštą,
Klaidos „nepamatai“,
Kad jo veidelį ilgiau puoštų
Ne nuoskaudos,
O tik geri jausmai.
Oi, kiek žaisliukų dužusių,
Kiek eglučių liks ir po Naujųjų,
Neapšviestų, išmėtytų,
Mūsų kiemuose,
Po visų langais...





2017 m. gruodžio 8 d., penktadienis

Mokykla


2017 m. gruodžio 7 d., ketvirtadienis

Ilgaisiais vakarais



Greitai prabėga
Žiemos vakarai
Prie knygos, muzikos, –
Lengvosios ar vargonų, –
Tai kas, kad sniegas už langų
Ir spingsi lempa
Užstalėje,
Byra, byra geri žodžiai,
Kai ant palangės žydi
Kambarinės gėlės,
Baltos orchidėjos,
Neiškenčia ir kitos,
Atsiveria maža oazė,
Šildo grožis...
Per Adventą prisiminimai
Galvą skrodžia, –
Kaip augai,
Kur buvai,
Kokie keliai susikerta
Ryte ir vakarais,
Ant balto lapo išguldai,
Degi ramybės žvakę
Oriai.





Gražių Kalėdų, buvę mokiniai




Danguolė

Į vieną lako amžių
Telpa kelios kartos,
Per vieną žmogaus amžių –
Keli mokykliniai skambučiai,
Šaukiantys rugsėjį,
Jaudinantys žodžiai,
Kai susitinka po kiek metų
Buvę mokytojai, mokiniai,
Auklėtojai ir darželinukai,
Jų tėvai...
Tada ir surandi
Gražiausią „ačiū“ žodį,
Kad toliau viskas sekasi gerai;
Nušvinta visų akys,
Lyg šventinės Kalėdų eglės
Žiburiai.






2017 m. gruodžio 6 d., trečiadienis

Kiškučių Kalėdos - po egle



Po egle susėdo kiškiai,
Jie prieš žiemą
Kiek pablyškę,
Kailinukus pasipurtė,
Miškas tyli,
Tarsi kurčias,
Sušukavo pūkelius
Ir pataisė blizgučius...
Tikite?
Kalėdos bus.


Medžio atmintis



Senoje girioje –
Šimtai jaunų medelių,
Jeigu nesėtų paukščiai,
Ištuštėtų ir lizdai,
Žiojėtų senos drevės –
Varnėnų inkilai.
Medis – mūsų senovė,
Iš jo – namai,
Gražiausi dirbiniai,
Lopšys ir svirtys,
Linguojančios vaikystę,
Apsamanoję rentiniai.
Išnyks senovė,
Nebus ir sėklų,
Kur augtų atmintis,
Gyvasties šuliniai,
Namai.






2017 m. gruodžio 5 d., antradienis

Advento šakelė



Nulaužia medžiui šaką
(Tik vėjas turi galią)
Ir ilgai tabaluoja,
Tarsi skriaudų varpelis.
Aptraukia šerkšnas galvą
Ir vis dar nesiliauna,
Kas buvo ir nebuvo,
Atmintyje kariauja...
Paparčio žiedas miega
Pusnyne užsiglaudęs,
Neprašo jis malonės,
Nors niekas jo nerado.
Šaka – ne paskutinė,
O žodis – ne bežadis,
Papartį prisiminusi
Surandu vėjo pradžią.





Tau, mieloji



Žiema – gražiausia, –
Rudeniu alsuoja,
Vasaros prisiminimai – širdyje,
Iš po sniego šypsosi
Paparčiai, viržiai,
Pataisų paklotės,
Samana žalia.
Tau siųsčiau ir pavasario akis,
Melsvą žibutę,
Kad tu tikėtum pasaka...