2017 m. birželio 23 d., penktadienis

Marčios Lietuvos



Dar po kiekvienu langu
Ir mano kieme
Žaliuoja rūtos,
Dygsta mėtos,
Kuoleliais pažymėtos
Gėlės nematytos
Iš užjūrio ir tolimų kraštų,
Pripratintos prie mūsų
Baltųjų žiemų,
Prie dilginančio šalčio,
Pavasario spyglių,
Rudens grublėto...
Vardai – neįprasti,
Sunkiai ištariami,
Daug ilgesni už mūsiškių marčių,
Kurioms vis rūpi rūtos,
Žalios mėtos...





Grūdinta giesmė





Mes – ne šventieji,
Tik iš tokio paties molio,
Iš kurio ir puodus žiedžia,
Kala geležį žaizdre,
Užgrūdinti, kaip kietas plienas,
Senovine giesme...
Prie kryžių, koplytėlėse,
Vainikai ar puokštė gėlių,
Pamerkta prie kelio,
Praeinantiems,
Šventiems ir atgailaujantiems,
Kaip aš ir tu – visiems...
Pašventintas ir upelis,
Sielos versmė,
Iš čia ir semiame,
Vandeny grūdiname geležį,
Krikštijame naujagimį,
Kad būt šventa
Viso gyvenimo srovė.



Mano dienos – gėlių žydėjimas



Kada bijūnai,
Kvapnūs ir įvairiaspalviai,
Vasarą nužydi,
Pakeičia juos darželiuose
Rožės, lelijos –
Tokia laiko tėkmė,
Visiems suprantama,
Tarsi savaime tekanti
Upės srovė...
Pasižiūri pro langą,
Kažkas šaukia
Išeiti į gatves,
Pabraidžioti palaukėmis,
Ramunės žiedą nusiskynus
Skabyti jos lapus,
Kaip jaunas dieneles...
Seniai erškėtrožės pražydo,
Dygūs spygliai jų po žiemos,
Neliesiu, neraškysiu
Savo ir taip trumpos dienos...
Miške lakštingala pragydo,
Galvą apsuks ir suvilios.





Iš kur tos dainos mano...



Tu niekada dar nematei,
Kaip verkia boružė,
Kai jos prognozės,
Burtai nesipildo,
Kai kyla, skrenda
Nuo iškelto piršto mano...
Tu niekad neklausei,
Kaip smuikas rauda,
Išdrožtas ir sukaltas
Iš lentelių seno klevo...
Tu gal negrojai dūdele iš karklo,
Kurios dar gyvas
Vienas galas,
O kitas parudavęs...
Tu nesusitepei gal savo lūpų
Į pienės stiebą,
O jis juk ėmė
Ir šiandien uždainavo...



Mėnulio šviesoje



Paukštis pasirenka šakas
Ir susuka lizdelį,
Dangus pasirenka lankas
Ar mišką žalią
Ir papuošia vaivorykšte
Debesėlis pilkas
Prabėgdamas pro šalį...
Viename krašte – tu,
Kitame – aš
Susukame ją į rankšluostį,
Patiesiame ant stalo,
Kad už jo sėdėtų
Tėčiai, mamos,
Seneliai ir vaikaičiai
Savose trobelėse...
Atsisuka mėnulis,
Palinguoja žilą galvą...
Oi, kaip jauku,
Dieve, žeme mano.



Žalia atžala



Yra mano kieme
Ne vienas kelmas,
Nors neseni namai,
Pasikeitė kartų karta,
Atėjo laikas ir medis paseno,
Atrodo, kiek čia gyvenai
Šiame mieste...
Kažkas tik vakarais
Į langą bilsnoja,
Gal paukštis, nesusukęs lizdo
Eglės šakose...
Aukštai, berželyje, šarkos
Ant kelių žabarų
Vaikus patupdžiusios vaitoja,
Kai medis kelia
Nuo kelmo žalią atžalą,
Kad jos vaikai
Jau šito medžio
Nesuras...



Gėlėmis šiąnakt sninga...



Noriu kalbėti tau
Apie gyvenimą prasmingą
Visomis kalbomis,
Kad yra paukščių,
Linksmų ir nelaimingų,
Kai nusilaužia sparną,
Kojelės sustingsta,
Širdis – maža,
Giesmė – galinga,
Skardena krūmuose nematomi
Ir dabar nežinia,
Ko gi jiems stinga...
Nešu jiems trupinių
Nuo savo stalo
Delnuose surinkusi,
Barstau, kaip ir žodžius,
Apie gyvenimą prasmingą,
Bet koks jis,
Dar nesupratau
Ir žodis stringa...



Gėlėmis dalinuosi



Nesu garsi
Ir nelabai turtinga,
Esu lankų gėlė,
Saulės – gana,
Lietaus nestinga,
Maldauju, kad neaugtų
Varpučiai šalia...
Jie užkali ir dilgėles,
Po varnalėša palenda slapčia,
Išrausia žemę nederlingą,
Nors jų šaknis –
Balta...






Mūsų vardai



Mūsų tautos atmintyje –
Dar pranašaujantys vardai,
Dangaus palaiminti,
Rūta, Rasa, Aušra,
Gražus Žemynos vardas,
Iš mūsų žemės atrasti
Ir užkasti tenai,
Kaip akmenys...
Prisimename darželius,
Sodiname gėles,
Aplink lysves – vėl akmenys,
O gėlės žiūri
Gyvomis akimis
Ir klausia savo vardo,
Ką atmeni
Ir ko neatmeni.







Saulės šypsena



Esu išdygusi ant smėlio,
Molio grumsto
Ar pliko dirvono,
Kur niekas kitas
Neauga šalia,
Tiktai kraujažolė žalia
Iškenčia mano šaknį,
Nes gydo – gydau ją...
Puošni spalva – geltona,
Tai saulės šypsena,
Seniai laisto lietus,
Užklumpa ir sausra,
Bet aš – gyva,
Kalbu spalvų kalba...


Pušies kalba



Gaivus pušų
Spygliukų kvapas,
Žiedų nepaprasta spalva,
Kai viena šaka dega,
O kitoje – vaikelis
Ir du mezgasi greta...
Senatvė žiūri atvira burna, –
Seniai išleido
Į gyvenimo mokyklą
Šimtus sparnuotų,
Kurie išskrido
Ir išdygsta kai kada...
Žiedelis – tau,
Žalias kankorėžis – jaunystei,
Man – rudas,
Čia.



Esu mažas



Būna mašinėlės,
Didelės ir mažos,
Jas fabrikuose dažo,
Paleidžia į kelią...
Man patinka mažos,
Kurios nesudūžta
Nuo vėjelio mažo...
Tėtis važinėja,
Mama kartais veža,
Mano mašinėlės
Turi net garažą...
Jos neteršia oro,
Nėra stipraus garso,
Benzino neprašo,
Pypinu, vairuoju
Takeliu prie namo,
Pats esu dar mažas...



Dangiškos akys




Sunku į praeitį sugrįžti,
Atgal keliai užžėlę
Vijokliais, gėlėmis,
Beskindamas paparčio žiedą
Dar pamatai viliojančias akis
Angies...

Nuo jų neturiu priešnuodžių,
Baltų ramunių puokštė –
Ant mano galvos,
Pinu iš jų vainiką,
Stebiuosi ir gėriuosi,
Ieškau paslapties...

Pasaulio grožis – viskas,
Kas telpa virš galvos...


2017 m. birželio 22 d., ketvirtadienis

Paparčio žiedas



O, kad mane kas lydėtų,
Kaip lydėdavai tu vakarais,
Kada jonvabaliai švietė
Ir šlamėjo beržai...
O, kad mane kas bučiuotų,
Taip, kaip tu bučiavai,
Kada žvaigždės mums švietė
Ir siūbavo beržai...
O, kad mane kas mylėtų,
Taip, kaip tu man sakei,
Kada buvome dviese
Ir svyravo beržai...
O, kad mane kas pakeltų
Taip, kaip kėlei per tiltus,
Nepabūgęs nešei,
Kada likome dviese,
Linko balti beržai,
Bučiavai, bučiavai...



Geresnio gyvenimo pasaka



Klausausi ir tikiu
Senolių pasaka,
Kuri iš lūpų į lūpas pareina,
Pakeičia vieną žodį,
Bet potekstė – gyva,
Kad karalaitis pamilsta pelenę,
Jonelis protingesnis
Už visus, –
Žino mįsles...
Dvylika brolių juodvarniais išskrido,
Bet su vaikeliu sugrįžo,
Varlė pavirsta mergele,
Pavogęs gulbės plunksnas gailisi, –
Likimas lemia
Meilę ir aistras...
Nuo seno esame varguoliai,
Bet mūsų mintys
Skrenda į kalvas,
Kur spingsi Laimės žiburys,
Teka Šventoji
Nerimi į Nemuną,
Bangelėse viltis žėruoja
Šiandien mano širdyje.




Joninių vainikas



Kiek daug baltų
Darželiuose ramunių,
Dirvonai nusėti...
Eini, skini,
Pini vainiką,
Segi prie skrybėlės,
Buri apie neišsipildžiusias
Jaunystės svajones,
Supi, kaip kūdikį,
Supi...
Žvakelę patupdai,
Paleidi pasroviui vainiką,
Seki jį akimis...
Ką susitiks jis,
Galbūt užklius ir pasiliks
Po šaknimis?
Skabai ramunės žiedą pasilikusį,
Mažais žingsneliais
Šalikele kas dieną
Tipeni,
Akimirkas renki.

Bičiuoliai



Mes esame šeima,
Kai sėdame pietums už stalo
Rankas nusišluostę
Močiutės rankšluosčiu,
Išaustu su daugel nyčių
Iš balto lino pluošto...
Mes esame dori
Per šventą mišią
Artimiausioje bažnyčioje,
Čia nemeluojame
Ir iš vienas kito nesityčiojame...
Mes esame pikti,
Kai mums į akis sako tiesą,
Ginčijamės...
Mes – bitės avily,
Bičiuoliai po savo kaimo
Liepomis...


Žemės meilė




Man trūksta pievų,
Nešienautų nuo pavasario, –
Ten laikosi rasa
Prie pat šaknų,
Kamanių lizdo
Namuose pelės,
Vaikus čia vysto skruzdėlė,
Jas iškelia net kurmis...
Man trūksta žiogo žaliojo,
Pastogėje kielės giesmės,
Virvės, vos vos matomos
Ant smilgų,
Kur daug voro vaikelių tūno,
Maiše pasislėpusių...
Man trūksta oro,
Kai nėra drėgmės,
Svirties prie šulinio...
O ko gi tau netrūksta?
Žemės meilės?



2017 m. birželio 21 d., trečiadienis

Saulės prieverpstė


Albinui Šileikai

Mūsų žemė – viena,
Viena saulelė – danguje,
Kaip mėlynos našlaitės
Aptvertuose darželiuose,
O mes vis piešiame,
Skaptuojame ant medžio
Bent kelias saules,
Bet smeigiame į vieną žemę,
Lyg vieną širdį,
Kas tiktai yra joje...
Tai – medžio atmaina
Ir naujas jo gyvenimas
Saulutės šviesoje.
Aukštai gal net ir žvaigždės verpia,
Kaip mūsų senolė
Naktį,
Prie balanos,
Žibalinės lempos
Vaikaičių spiečiaus
Apsuptyje.





Branda – apačioje



Kas nužydėjo,
Bręsta,
Prasideda nauja
Diena,
Einu net į pasaulio
Kraštą
Su tavimi,
Kad ir viena...
Kalnelius nudažo
Žalia spalva,
Geltona – viduryje,
Pabiro
Raudoni aguonos
Žiedlapiai,
Prasideda sėja
Apačioje.




Taurės



Kalneliuose sužėlė
Žaliuojantis atolas,
O slėniuose žolė
Ir vėl aukšta,
Nuo rasakilų lapelių
Lašai byra,
Kai rytmetį juos saulė prikelia...
Dažniau per Rasų šventę
Ir dangus rasoja,
Prisimena, kad žemė
Apsigręš ratu,
Margi drugeliai vasarai
Sparneliais moja
Ir supila į žiedus
Rasos lašelius...
Kiek daug pražysta
Taurėmis gėlių.





Jausmų galia



Gyvenimas – gyvybės šauksmas,
Kurį palydi džiaugsmas,
Pasiklausyk rytais,
Kaip gieda paukštis,
Vis čiulba po lapų laja
Ir vakare...
Daina nutildo skausmą
Ir užgožia audrą,
Kai suskamba jausmų gama...
Kas labai myli,
Tas jausmais supranta
Ir protui vietos nebėra...



Sielos apsivalymas



Atleiskim nuodėmes,
Viską atleiskime,
Nemalonius prisiminimus
Pamirškime,
Tarsi pernykštį sniegą,
Kuris ištirpsta nuo kaitros...
Tada girdėsime,
Kaip suokia paukštis,
Išvedęs ir palesinęs
Savuosius vaikelius,
Kaip jam atitaria kitas varnėnas,
Nutūpęs ant šakos...
Matysime, kaip kyla saulė,
Pragręžia debesį
Jos šviesus spindulys,
Tik tada eisime neatsigręždami
Į savo praeitį,
Be nykstančios tamsios dėmės.



2017 m. birželio 20 d., antradienis

Vijoklių takais



Vijokliai – tai maži vaikai,
Kol dar po žemę ropinėja,
Jaunystė kyla taip aukštai,
Kad nebemato kojų...
Ten paukščiai peri,
Čiulbančių – pulkai,
Naujus vilioja,
Vijoklių uogos gan ilgai
Maitins atskridusius
Į paukščių rojų...
Per mišką tiesiasi takai,
Per paparčių vasarojų,
Miega, kaip vaikai,
Vijokliais apsikloję.





Ko dar neišmokau...


Žiūrėjimai



Ilgai aš į tave žiūrėjau,
Mėlynas dangau,
Debesėlius ganydama
Ir akis pražiūrėjau,
Nukrito lašas ant blakstienų,
Dangus sumirgėjo,
Žiūrėjau nemirksėdama,
Gal pastebėjai...
Bridau savuoju upeliu,
Laisčiau purienas,
Baltas ievas,
Kol sodai nužydėjo...
Daugiau žiedų mačiau
Ir į visus vienodai
Dar iki šiol žiūriu,
Laimės visiems linkėdama...



Po tavo langu



Smagu turėti sodą po langais,
Jei atsukti į saulės pusę,
Nėra šešėlio vakarais
Ir vėjas nebe užpučia...
Pasodini ten gėlę,
Laistai ir žinai,
Niekas nedrįs jų skinti,
Nes tavo ten darbai,
Gyvenimas ir mintys...
Kupstelis – mėlynų,
Kitas – našlaičių,
Bet visos gražios,
Ką matau kiekvieną mielą
Dieną savo...
Jos ir man žydėjo,
Nors ir prie tavo lango.




Praregėjimai



Kur vieną kartą būta,
Ten lengviau sugrįžti, -
Išlikę skverai atminty
Ir užrašai ant sienų
Gatvių ir pilių,
Kiek nusitrynę ar saulėje išblukę,
Bet visada šilti...
Ką vieną kartą kalbinai
Gan tolimoje jaunystėje,
Tas atsakys
Geru žodžiu.
Praeisi ką sutikęs
Nudelbęs akis,
Tas prisimins gal sykį
Ir daugiau nieko nesakys...







Barasi...



Aš nieko šiandien neturiu,
Tiktai prisiminimuose –
Gražūs darželiai,
Nepasodintos gėlės
Ant daugelio kapų,
Ilgas vingiuotas kelias...
Lyja vasaros lietus,
O už langų griaustinis barasi,
Nuslinks tas juodas debesys,
Prašvis vaivorykštė
Smėlėtame takelyje,
Vėl eisiu ir kartosiu:
Gera gera gera.


Paparčio žiedai



Aš myliu vasaros kvapus,
Pavasario žiedų
Audringą baltą pūgą,
Rudens šerkšnotus stebuklus,
Žiemos pusnis
Ir ant eglės skaros
Pakibusius žemčiūgus...


Myliu
Joninių paparčio žiedą,
Net vardą Rasos,
Jos vainike – ramunę,
Mergystės laimę
Tėvų namuose...
Oi, jokiai nelinkėčiau
Bernelio palaidūno.





Ačiū Tau už viską...



Tu man prikėlei
Dešimtmečio prisiminimą,
Dabar mąstau,
Daug ar mažai, –
Gyvenimas – arimai,
Kuriuos kasdien su savo
Kastuvu varpai...
Tiktai atrodo,
Kad širdis nurimo,
Bet atsinaujina jausmai,
Šypsaisi vėl prieš saulę,
O lietaus lašui
Ir debesėliui “ačiū“
Pasakai.



2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Vasaros gėlės



Žydi darželiuose
Kvapnūs bijūnai,
Nebe išlaiko stiebas
Didžiulių žiedų
Ir priplaka, paguldo,
Lyg baltą sniegą,
Prie žemės skaudulių,
Bet žydi ir nepasiduoda
Jų širdis...
Gaji šaknis,
Iš protėvių paveldėta,
Užgrūdinta karų,
Žydės, kol nenuvys...
Oi, žydi pinavijos
Visokiausių spalvų,
Taikos metu
Jos gydo šaknimis...






Ant kranto



Kažkur toli išplaukia valtys,
Kai stiprūs irklai, –
Medis stiprus iš prigimties, –
O tik stipriausieji
Prieš vėją iškelia bures...
Sugrįžta pavėjui išplaukę,
Kur šaukia ilgesingai
Švyturys, –
Čia – smėlio krantas,
Balta žuvėdra ant bangos,
Pušis.





Aukščiau šaknų



Prie seno medžio
Dygsta jaunas,
Prie jo šaknų – žolė
Pavasarį pakyla,
Pražysta prisiglaudusi,
Ja užlipa į viršų
Skruzdėlė...
Pasikelia ir suneša
Perus prieš saulę,
Nuvalo žiedelius,
Kad vėl užgimtų laimė,
Pasaulis nuostabus...
Prie medžio šis gyvenimas,
Lyg uoga,
Jis saldus.



Išskalautos šaknys



Dangumi paukščiai skrenda
Į svajonių šalis,
Bet nutupia ir kraunasi
Tik ant žemės lizdus...
Čia – kalneliai ir kloniai,
Saugi lapija,
O mediniuose kryžiuose –
Ir paguoda, kančia...
Mūsų šaknys – iš molio,
Išskalauto vandens,
Sulipdytos senovėje
Rausvos trobos,
Surištos rugio šiaudu,
Kaip ir man,
Gal ir tau iš mažens...
Dangumi skrenda paukščiai, –
Jų žemėlapis – žvaigždės,
Mums – gimtinėj gyvent.