2017 m. spalio 20 d., penktadienis

Vėjovartose




Pavasarį paskelbia vyturėlis,
Pry pry – dirvone pempė,
Drikst driks – griežlė,
Susiremia danguje debesėliai
Ir lyja, lyja
Į pradalges, žiogų namus...


Pakyla švelnus vėjas,
Bet neiškentęs pasiūbuoja berželius,
Garbanas karklų suvelia,
Išverčia liepą iš šaknų,
Pravirkdo drebulę,
Nupurto topolių nutįsusius spurgus...
„Ruduo, ruduo, – sučirškė zylė, –
Matai tu mano žalią kepurėlę,
Drevėje perėjau čia vaikus.“
Jau dideli užaugo,
Nebeskiriu jų nuo tėvų, –
Viskas prasideda pavasarį,
O pasibaigia rudenį,
Jau po šalnų...







Krentantys šešėliai



Šiandien vėjas negailėjo
Savo plaučių ir jėgų,
Medžiams mesti jis padėjo
Gelstančius lapus...
Dar į saulę pažiūrėjęs
Lėkė dūkdamas,
Kam gi amžinam tos jėgos
Negi griaus namus...
Krenta lapas klevo,
Ritas iš dangaus šešėlis,
Gaudo jį širdingai vėjas,
Minko saulė pyragėlį,
Mėnuo lyžę šaus...
Kelia sparną malūnėliui,
Suks per naktį, mals,
Kad ir duonos, pyragėlio
Vaikai paskanautų...



Vėlinių garsai




Su kuo kalbiesi,
Girdi skundą,
Kad nebėra tėvų,
Lyg aidas atidunda
Ir tėviškės nėra
Prie miškų ir ežerų...
Ne, tai – ne medžio skundas,
Kai nukerta ir lieka kelmas,
Neišrautas guli po žeme
Jeigu ir neatžels,
Liks pamatai gyvi
Kažkur sudygusiems vaikams...
Žiūrės į tolį ir klausysis,
Iš kur varpai dudens,
Nukirs, kada pasens,
Vėliau arba dabar,
O tėviškė – miražas
Visiems laikams.




2017 m. spalio 19 d., ketvirtadienis

Duoklė žemei



Klevai atidavė lapus,
Šalia – berželis,
Kaip duoklę žemei,
Iš kurios šie gėrė,
Sėmėsi jėgų ir peno,
Lašėjo kas pavasarį sula
Iš vėjo nulaužtos šakelės,
Giedojo paukščiai giesmę,
Lyg supdami ir savo dalią.
Nubėgo liemeniu rasa,
Suvirpo margi lapai,
Juos atkartojo žemė:
Toks mūsų gyvenimas.







Saulės spalvos.




Rudenėjant saulės pasiilgau,
Pasistiebusi žiūriu,
Kur bėga spinduliai,
Jie – tenai, už krūmų,
Susilieja horizonte
Lyg upės krantai...
Geltonas berželis,
Liepa pasipūtusi,
Ąžuolo karpyti garbiniai,
Klevas, visas spalvas turintis,
Dargi su juodais taškais,
O balta ramunė
Širdyje pasipuošė geltai.
Oi, ilgėsiesi manęs,
Kam šiandien palikai...






M9sū žemė



Mano namas – pusė žemės,
Kita – upės, ežerai,
Sužaliuoja ir siūbuoja
Pušys, eglės, kadagiai...
Mano šeimoje – berželiai,
Ąžuolai, klevai,
Tik aš viena – obelėlė,
Apsitaisiusi baltai...
Oi, tie sodai su alyvomis,
Pakraštėliuose – kaštonai
Ir žilvičiai po langais,
Linksta šakos prie upelio,
Tarsi gedi jų žiedai,
Klausinėja visą dieną,
Kam toli iškeliavai...





Kelionė




Rudenį krenta lapai,
Nes žiema artėja,
Vasarą – nuo sausros,
Kai danguje – nė vieno debesėlio,
Pavasarį laužia tik vėjas
Sausas šakas,
Kurios išsprogti nesuspėjo...
Einu taku į žiemą,
Kur krenta sėklos,
Išblaškytos po pusnis,
Nupurtyti dar visų lapų
Nesuspėjau...








2017 m. spalio 18 d., trečiadienis

Dviejų berželių laikas



Kai kyla saulė,
Nematau,
Užstoja kitas namas,
Kai vėjas kyla,
Pastebiu,
Kaip sukasi
Aplink save berželis,
Krenta rudenėjant lapai,
Koks džiaugsmas,
Bet ir liūdesys aplanko...
Kaip jis atlaiko,
Kaip jis nenulūžta,
Kokia tvirta širdis,
Taip metų metais
Besigalynėjančiam su laiku?
Jis man – tik laikrodis,
Jeigu nulūš,
Gal abu pasibaigsime.




Su gimtadieniu 85




Daug metų ar mažai,
Pasako nuveikti darbai,
Gali tada ir taurę kelti,
Kai priešaky – švarus dar kelias,
Daug galvoje minčių,
Lyg krentančių lapų
Ant šviesaus takelio...
Kad būtų visada visiems
Toks gražus spalis
Ir gimtadienis.




Miražai



Kol plaka artima širdis,
Jautiesi gyvas,
Labai esi reikalingas,
Kvėpuoji tuo pačiu
Ir mintimis dalindamasis
Gėriesi šlamančiu medžiu,
Prisiminimais...
Žiūri, kaip krenta lapai,
Kloja takelius,
Taip eitum vis į ateitį
Rankomis susikabinęs,
Kada nukris tau paskutinis,
Niekas šiandien nebežino...




2017 m. spalio 17 d., antradienis

Saulės nubučiuoti



Nušvito saulė žemėje,
Po mūsų kojomis – tiek aukso,
Tokio turto
Nesukrausi net per amžių,
Bučiniai nuo visų medžių
Ir visam pasauliui...
Siunčiu linkėjimus
Tik labai artimiems,
Kad jie nušviestų
Tavo namą...



Neužsidenk akių



Gyvename ir mokomės,
Kaip atpažinti gėrį:
Medį ar žolę,
Žuvį gyvybės vandeny,
Kaip atsiverti sau
Ir kaip pažinti draugą,
Kuris tylėdamas
Tau daug ką pasakys...
Bijodama net ir varlytė
Užsidengia akis,
Bet ji tiek turi priešų, -
Garnys ir gandras
Nusineš ir bus pietūs vaikams,
Jų gyvastis.



Iš aukštai



Neužmiršau to jausmo,
Kai skveruose ir parke
Paskutiniai krenta
Didesni kaštonų burbulai,
Nusijuokiu, kai jie pataiko
Krisdami ir į pakaušį
Iš aukštai...
Papučia vėjas,
Neša lapus, siaučia,
O rudi kaštonai guli
Pataluose šiltai,
Parsinešiau namo švelniausią
Jausmą – saulės grūdą,
Padovanosiu tau,

Tarsi jis kristų iš aukštai.


2017 m. spalio 16 d., pirmadienis

Iš po lapų




Lapu nusišluostau
Prakaitą nuo veido,
Lapais pasikloju,
Kada šiurpsta kaulai,
Po lapu – nei vėjo,
Trūksta vieno – saulės,
Ant lapo – pasaulis,
Jis mato ir dangų...
Lapais ropinėja,
Kas skristi negali,
Sočiai prisiėda,
Pamiega ir siaučia...
Nuo Adomo, Ievos
Gyva lapo baimė,
Kad nepamatytų,
Tėvas tos palaimos...
Rudenį renkuosi,
Kuris pats didžiausias,
Prisidengiu gėdą,
Niekas te neklausia...



Jaunystės tiltai



Susitikom rudenį,
Rudenį ir išsiskirsime,
Ką paukščiai čiulbėjo,
Dar pavasarį išgirsime,
Žiemai nusilenksime,
Kailiniais tik apsivilksime,
Kad širdis, per pusnį lėkdama,
Nepaslystų, neapvirstų...
Susitikim rudenį,
Kada lapai krenta,
Čeža jie po kojomis,
Kaip jaunystės tiltai...
Nerymok prie vartų,
Krisk į rausvą guolį,
Po lapeliais klevo
Būna visad šilta.





Kaktusėlis



Atsiprašau, kad taip ilgai,
Lyg savo kiaukute lindėjau
Ir nemačiau tavęs šalia,
Kai į mane žiūrėjai...
Per vasarą su žiogeliu striksėjau,
Gaudžiau pievoje drugelius,
Vaivorykštę sekiau
Ant pilko debesėlio,
O tu – gražiausias
Mano mėnuo,
Pražysti prieš Kalėdas...
Tiek daug žiedų
Kiekvieną rudenėlį,
Pavasarį – tiktai keli,
Tada ir pajuntu,
Kad vėl metai praėjo.





2017 m. spalio 15 d., sekmadienis

Ir mes – kitokie



Mūsų miškai – iš pasakų šalies,
Pražystantys sušilę,
Tarp lapų saugo būsimus vaikus,
Kad nesijaustų nelaimingi gimę...
Sugriaudėja dažnai
Skaisčiame danguje
Su žybsinčiais liežuviais
Negailestingas ir griaustinis,
Nelaukiamas ir per ankstyvas,
Nupurto per mažus,
Palieka čia gilė nedygusi...


Tarp ąžuolų – pušis,
Žaliuojanti ir kvepianti,
Paberianti spyglius ant sniego,
O kitą pavasarį lukštenama
Jos meilė...
Mūsų – kitoks dangus,
Tokio kitur nėra,
Kai upėse jo akys atsispindi.





Paraudau




Aš – tavo lapas,
Tu puti,
Aš virpu,
Tu būni ir audra,
Atsilaikiau
Iki rudens vėlyvo,
Mylėjau saulę
Ne tave...
Tu pašaukei
Pavasarį ankstyvą,
Pakėlei,
Pamačiau saulutę,
Pamilau,
Nepavydėjai,
Ačiū tau,
Kad švyčiu rudenį
Savo spalva.





2017 m. spalio 14 d., šeštadienis

Nelengva



Nebūna lengva beržui,
Kai ruduo pakanda,
Gelsvi perliukai
Po vieną į žemelę krenta,
Karolių nesuversi,
Baltas liemuo pašiurpsta,
Nelengva broliui,
Kada liepa kenčia...
O kas gi lengva,
Kai šalna pakanda
Ir uosį, klevą,
Drebulėlė gelsta...
Nelengva senai galvai,
Kai pabąla.







Pražydau rudenį



Ryškėja rudens spalvos –
Žalia, geltona, raudona –
Čia – kalnas,
Ten – pakalnė,
Pilna juodų šakų...
Ką kirto,
Kas genėjo? –
Paklausiau vėjo,
Rytmečio žarų,
O vakaras atėjo
Ir uždengė ramiu sparnu...
Vaikai pasklido per pasaulį,
Pražydo sapnas,
Pakvipo ir pavasariu
Su baltu žiedeliu...





Praregėjimai




Menas pažįsta žmogų
Iš pačios prigimties,
Mokslas patvirtina,
Ką kuria pats žmogus...
Ateiname, išeiname
Palikdami kitiems,
Ko dar neatskleidė nė menas,
Kokia gili žmonijos priedermė,
Kas parašyta ant lentelių,
Iškalta ir ant akmenų,
Koks ilgas visų kelias, –
Lyg vienas tiltas
Tūkstančiams širdžių, –
Sutraukysi ląstelę,
Nukris, suduš...






2017 m. spalio 13 d., penktadienis

Iš po akmenų




Lietutis krapnoja,
Ramiai lapus prausia,
Akmenėlį kloja
Geltonu lapu...
Oi, nekelk,
Saulutės sulauksim, –
Jis dabar sunkus,
Susmegęs į žemę
Ir labai slidus...
Tavo abi rankos –
Glostyti berželiams,
Drebulei numesti
Rudenį lapus,
Kad prikeltų keltų
Ta pati žemelė
Naują spurgą žalią
Iš po akmenų...






Toks pasirinkimas



Žilvičiu žaliuoju,
Svyrančiu prie kelio,
Klojančiu kaseles
Prie sraunaus upelio...
Pirmas sulapoja,
Paskutinis meta,
Gyja pasodintas
Iš vienos šakelės...


Ąžuolu užaugau
Tik iš vienos gilės,
Daugel mano brolių
Lapai apšarmoja
Ir per žiemą styra...
Ar lengviau gyventi
Eglele pavirtus?




Radiniai



Rudens lietus
Lapus sumindo
Ir priplaka prie žemės,
Degina kitus,
Bet vis ne karo gaisras,
Kuris sunaikina
Iki pamatų sodybas,
Kai nebėra žemėlapyje kaimo
Ir tik iš pasakojimų
Surandi, kur gimęs,
Tada pabyra ašarų lietus...
Pirmas nukritęs lašas
Tarsi sako:
„Kažkada tai buvo,
Kitas – nebebus,
Trečias – nesvarbu“...





Miškų garsai



Miške – ne tik ramu,
Bet girdisi dažnai,
Kaip medžiai lūžta,
Lapai krenta,
Paukščiai čiulbą,
Lizde paukšteliai prašo
Kirmino,
Ant lūžusios šakos prisėdu
Ir klausausi...
Ten – mano mintys,
Tik muzikos garsai
Jas gali vis pašaukti,
Iš naujo prikelti,
Pakylėti nuo kasdienybės
Į viršūnių aukštį,
Tavo balsu čiurlena
Iš pat versmės
Mažytis laiko upeliukas,
Garsai kaupiasi,
Kol rasoje sužvilgęs nerimas
Nuplaukia...






2017 m. spalio 12 d., ketvirtadienis

Vėl šįmet




Ištuštėjo inkilai,
Daug liks ir išdraskytų,
Pavasaris neištaisys
Iškritusių dugnų,
Iškels jiems naują
Vieną kitą...
Daugybė medžių
Saugo atmintį,
Varnėnų krykštavimą,
O danguje tik varnos
Rudenį savo balsais
Pagyvina...







Rudens atodūsis




Pavasarį kvapus
Įtraukiau į krūtinę,
Per vasarą jutau,
O rudenėjant apgaubė
Bekvapės miglos,
Bet akyse spalvų daugiau...
Dar skruostai, saulės padažyti,
Galva – balta,
Kaip sodo obelis,
Pamargina pečius
Lapai nukritę,
Tyliu žingsniu
Į žiemą pareinu,
Kur nebėra kvapų.







Nesenstanti tiesa




Prieš akis – trys keliai,
Kuriuos galėtum jaunas pasirinkti,
O jų pabaigoje – nežinomybė,
Tarsi gili srovė,
Kaip dabar atskirti,
Kuris toliau nuves.
Palikusi už nugaros
Tėvų sodyba,
Laukiančios akys nenuspręs...
Pasakoje sekasi Joneliui,
Tasai neturi patirties,
Tik vykdo tėvo valią,
Kad būtina padėti ir kitiems.
Du broliai pasiklysta
Norėdami greitos sėkmės,
Su tyra sąžine nebe sugrįžta,
Pasilenkia prie amžinos duobės,
Kai nebėra kam pasakyti,
Kur dingusi šlovė,
Belieka tik lazda,
Terba tuščia
Ant nugaros.




2017 m. spalio 11 d., trečiadienis

Apsikabinimai


Apsikabino žemę
Prabudusi ryte saulė
Ir prisiekę mylėti
Per amžių amžius.
Negali ji atsižadėti
Mėnulio ilgaamžio,
Ją saugo jis per naktį
Ir žvaigždėmis papuošia
Vandens didžiulius plotus,
Žalias kalvas ir kalnus.
Apsikabino ąžuolėlis
Gražuolę liepą liauną
Ir dygo žalios girios
Paukščių, žvėrelių pilnos...
Apsikabino tėvas
Jaunos motulės galvą
Ir gimė kūdikėlis,
Vienintelė palaima...
Apsikabino sūnus
Kito krašto mergelę,
Padovanojo senai motinėlei
Spindinčią akių švieselę...






2017 m. spalio 10 d., antradienis

Paskutinis tiltas




Bėgu ir bėgu,
Lyg per tiltą,
Kuris siūbuoja,
Virvėmis sutvirtintas,
Dyla ir dyla
Džiugesio akimirkos,
Kažkas į akį įkrenta
Ir skausmas tvilko, –
Gal vėjas alkanas,
Kad supa, supa
Mano amžiaus tiltą...
Kiek palikta už nugaros,
Kiek sykių nusivilta,
O priešaky – ne vienas
Siauras tiltas.
Oi, paskutinio – nežinau,
Išsenka laiko upė,
Sudega ir tiltas.






Prikelk pavasarį




Pakalbink medį rudenį,
Tau pasakys, ką veikė
Pavasarį ir vasarą,
Bet neprimink žiemos,
Kai plikas šakas
Vėjas vaikė,
Tylės, bet neraudos, –
Niekas nerodo ašarų,
Be saiko,
Tiktai rudens lietus...
Ant seno spurgo
Mezgasi žiedelis,
Nukrenta šarma – pražysta,
Iš nukritusio kaštono
Stiebiasi daigelis,
O ant senų šakelių –
Žvakės,
Baltosios...
Ne, ne žiemos.