2017 m. rugpjūčio 22 d., antradienis

Bitutė



Gėlė pražysta vieną kartą,
Užgimę skiname jas
Daugel kartų...
Liūdėti, juoktis
Visą gyvenimą neverta,
Ką nuoširdžiai sakai,
To nelabai kas
Ir supranta, neįvertins...
Gyvenimo tiesų
Vis mokomės iš knygų,
Maldaknygių mamos,
Senų „kantičkų,“
Bet darome ir nuodėmes,
Lyg akis užsirišę,
Nors dievagojamės,
Kad tik į Dievą tikime.
Neliesk žaizdos,
Neskink gėlės
Iš svetimo darželio,
Pauostyk lyg bitutė
Ir nuskrisk.



Jūratės skulptūra



Neateik pas mane lyg vagis
Ir nerodyk net žvilgsniu paguodos,
Aš tau savo širdį skiriu,
Savo ranką kasdien atiduodu...
Nežiūrėk į akis,
Ne vilioklė buvau ir nesu,
Mano kaklas – iš gintaro,
Vaivos juosta apjuostas...
Nebebėgsiu paskui tave,
Neskrisiu gulbe,
Gervių klyksmą išgirdusi,
Tu – ne man, aš – ne tau,
Neturėsime abu paguodos.





Poniškas apavas



Dabar kalbėsiu
Žodžiais tais,
Kuriuos mama man skyrė,
Kai verpdavo linus,
Į priejuostę jai spaliai biro,
Maldaknygė – ant stalo,
Ant sienos molinės
Su svarsčiais laikrodis,
Seniai be balso styro...
Ji pasakodavo apie kumetynus,
Kelias trobas,
Kaip augo, dirbo,
Kol rankos nusviro.
O tėtis dar vis pamena,
Kaip nėrė iš karnų
Geltonas vyžas,
Kurios – bėda,
Sugerdavo lietaus purslus
Ir sąnarius suvijo...
Kai augau, buvo ir kaliošai,
Jais bėgdavau per sniegą,
Šalo, slydau,
Bet nemačiau tėvelio,
Kad pintų vyžas.



Mano gyvenimo vaizdeliai



Neseni laikai, todėl pavardžių neminėsiu. Buvo sunkmetis, kai „vagnorkos“ gyvavo, o ten – tik „žvėriukai“, už kuriuos net iš atlyginimo už butą neužteko susimokėti. Kažkas sugalvojo rengti pirmą mokytojų streiką. Netikėtai mus, dvi lietuvių kalbos mokytojas, kolektyvas išrinko atstovėmis nuo mūsų mokyklos. Atrodo, tada buvau ir savo mokyklos profsąjungos pirmininkė. Nesipriešinau, nes sunku buvo gyventi likus našle su trimis paaugliais.
Apiforminome aktus, ko reikalavo, bet niekas net nežinojo tiksliai, ko ten reikia. Seime dirbo Mokytojų profsąjungos įkūrėja (dabar jau mirusi), bet ta pareigybė buvo tik popieriuje.
Dažnai kviesdavo į Seimą pasitarimams, spaudė rankas garbūs žmonės, pats Ministras pirmininkas, barė, kam darome gėdą Lietuvai, o kad mokytojus alkanais bėdžiais padaryti, nebuvo niekam gėda.
Mūsų vadovė irgi – į krūmus...
Savo paskutiniais pinigėliais važinėjau į Seimą, Savivaldybėje net išsikvietė ir visur - moralai, kaip išdrįsome...Ir dabar nežinau, kaip ištvėriau tas savaites, juk gerai žinojau, kuo baigsis, kad reikės atšaukti, nes artėjo vienuoliktokų brandos egzaminai,- jie juk nekalti, kad mes alkani...
Sukvietėme visos Lietuvos mokytojų atstovus pasitarimui. Dalyvavo pats Saugumo pirmininkas, pasisakė, kad streikas teisėtas, užjautė...Pakilo vienas pensininkas mokytojas, prisiminė tarpukarį ir mus išvadino raudonaisiais. Ir dabar paraudau, kai jį prisiminiau, bet visai ne dėl savęs, o dėl supriešintų mokytojų.
Pagaliau atidėjome reikalavimus iki rugsėjo, atostogos...Viskas atlėgo, tuo ir baigėsi.
Rugsėjo mėnesį vėl pakvietė buvęs Seimo narys, kad atkurtume Nepriklausomų mokytojų profsąjungą. Sutikau, važiavau į archyvą tarpukario dokumentų, simbolių, deja, ne ką radau. Pagaliau atkūrėme, surašėme protokolą, buvau sekretore, nutarė leisti laikraštį. Po du sykius per savaitę teko važinėti į kito veikėjo kabinetą, jis vis pasiūlydavo redaguoti jo kažkada dar TSRS laikais parašytą ir neišleistą knygą apie darbų pamokas. Nesmagu buvo, bet kenčiau, nes ten tiek rusiškų terminų, o reikėjo ieškoti lietuviškų atitikmenų.
Užsukdavo ir dėstytojas, bet vis kalbėdavo tik apie savo sveikatą.
Kartą susibūrė ir dar keli, dabar neminėsiu pavardžių ir atskleidė savo kortas, kad reikia atsiimti buvusius Palangoje mokytojams priklausiusius poilsio namus ir jų vardu „privatizuoti“, tokia galimybė jau klestėjo.
To užteko, daugiau nesilankiau ir net nežinau, kur tie protokolai dabar guli. Taip kūrėsi nepriklausoma Lietuva.


Ona Baliukienė

Saulėlydis M. K Čiurlionio paveikslų motyvais



Būk man saulėtekiu,
Aš tau saulėlydį nešu, –
Du – viename,
Kaip Čiurlionio Bičiulystė,
Kaip du karaliai,
Laikantys delnuose
Didžiulę saulę,
Visa žemės rutulį,
Vaikystę...
Buk man dar visada
Ir Žemės atsvara,
Kaip pilys ar svarstyklės,
Kur du laiveliai supasi
Ant saulėtekio bangų, –
Tai – mano
Ir tavo jaunystė...
Buk laidotuvių man procesija,
Kai ant kiekvienos žvakės
Jau dega saulės spinduliai
Ir tiesų kelią
Žvaigždėmis apšveičia...



Jums, mieli kolegos




Vaikaitis Mindaugėlis

Krenta saldiniai obuoliai,
Jų kvapas geras,
Kaip rudens saulutė,
Tik ne kas dieną juos renku
Per javapjūtę...
Tuojau rugsėjis pasibels,
Kaip beldžiasi į žemę
Saldūs obuoliai,
Kad tik vaikai įsikabintų
Ir liktų tėviškėse,
Kur mums taip gražu,
Kai valgome saldžiuosius
Žemės vaisius...


2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

Mano diena




Pasikeliu ryte,
Kai pažadina saulutė,
Seku ją dangumi,
Matau, kaip atslenka mėnulis,
Nušvinta saulės spinduly,
Gal susigėsta mažumą,
Nes tiktai pjautuvas
Pakyla danguje...
Grožiuosi vakaru paraudusiu
Ir vėl einu,
Tarsi į pirmą pasimatymą
Su tavimi...
Viršuje mirga žvaigždės,
Šnara liepos lapai,
Kažką kužda beržas,
O tu tyli...








Saulės užtemimas

Stebėjau NASA

Ką prieš mūsų erą
Žinodavo šamanai ir žyniai,
O panaudodavo
Įbaiminti savo piliečius ir valdovai,
Tas matoma pro juodą stiklą,
Mūsų akimis
Net iš viso pasaulio...
Mokslas – didžiuliai pasiekimai,
Galaktikas atvėrė,
O mes tik stebime
Ir vis dar stebimės,
Kaip atsirado žemė,
Saulė ir dangus,
Gyvybė, žmonės,
Kokia jėga išlaiko
Kūrybą dangišką,
Svajonę.




Rugsėjo puokštės


Ona Baliukienė

Rugsėji, koks tu nuostabus,
Kaip laukiamas mokyklose,
Kai su puokšte gėlių
Ir nauja kuprine
Praveria duris
Mergaitės ir berniukai...
Bėga prie mokytojos
Ir prisiglaudžia antrokas,
Pirmoką lydi tėtis ir mama,
Neramus tik dvyliktokas,
Kokie bus paskutiniai metai,
Kai nevedžios už rankos
Niekas.
Rugsėji, sveikink mokytojus,
Visus tėvelius,
Kad nepaliktų užmiršti
Ir be gėlių
Senieji mokytojai.





Praregėjimai



Aš – sena,
Kaip sodo obelis,
Pavasarį baltai pražydusi,
Auginu derlių jau vaikams,
Kurie dar pamena vaikystę,
Leidžiu vaikaičius į mokyklą,
Kaip riešutus brandinu,
Kad atiduočiau žiemą voveraitei,
O ji – savo vaikams,
Kad vėl sotus pavasaris sugrįžtų...
Piešiu rankas, matau akis,
Jos – mūsų ateitis,
Kai nepakils,
Į dangų reikės grįžti.



Nemirtingos melodijos




Yra atodūsio minutės,
Kai ašarų – ne gėda,
Išėjusius palydžiu maldomis,
Prisiminimus sulydau
Į aukso gabalus,
O dainos pasilieka,
Lyg vieversio pavasarį giesmė,
Galbūt todėl,
Kad mes dabar –
Abu seni...
Graudu ir gera,
Kad galiu prisėsti,
Lyg po pušimi,
Įkvėpti tyro oro
Klausytis tų melodijų,
Kurias pasaulis girdi
Drauge su manimi.



2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

Lietaus lašeliai



Už lango – taip tamsu,
Nors į akį durtum,
O vis dėlto pataiko
Vėjas atšiaurus,
Galėčiau akinius nešioti,
Tada prisidengčiau,
Žiūrėčiau į gyvenimą
Pro antakius žilus,
Gal būtų kiek ramiau...
Galiu iškęsti skausmą,
Kada lašas akį duria,
Bet negaliu pakęst
Vagies ir melo,
Smaližių, apsukrių,
Kai savinasi it grobuonės
Darbščiųjų bičių medų,
Palieka jų net alkanus vaikus.




Pro objektyvą



Tu manęs nematai,
Bet aš matau,
Kaip tu eini,
Pasukau akis į šalį
Ir užsižiopsojau...
Galėjau pražudyti ir gyvybę,
Sutraiškyti tau šonus,
Daugiau neskristum drugeliu
Pravirktų gėlės
Ant žalių dirvonų,
Dabar tupdau ant savo delno,
Nešu tave,
Kur dobilai raudoni.
Mūsų gyvybė – ta pati,
Gal tu mane prikelsi,
Kai nudils mano sparnai,
Iškris, kaip gulbei, plunksna,
Liks nepasmailinta žaibų,
Priglusime abu prie lyros...
Oi, drugeli mano,
Tu – tiktai svajonė.





Ugnis ir vėjas



Kam tu, vėjeli,
Užpūtei man ugnį,
Kuri ruseno
Nuo labai seniai,
Kai mama krosnį kūrė
Ir žarijas sužėrė priekrosnyje,
Kad sušiltų namai?
Prisimenu, buvau maža,
Parausdavo delnai ,
O pagranduką kandau
Dar nežinodama, kas yra pūga,
Tik ant kablio prieš krosnį
Mačiau, kaip džiuvo
Tėtės kailiniai...
Vėjeli, kam dabar mano akis
Sudrėkinai?



Pasiruoškime atsakyti, mokytojai



Vaikai klausinėja
Įvairių dalykų,
Kur nakvoja musės,
Kaip neša ant kupros
Savo vaikus voras,
Ko nupūva šonas
Seno baravyko...
Klausia mokinukai,
Daugiau ir iš knygų,
Dar kažką sužino,
Ko neskaitė mokytojas,
Netgi profesorius,
Ko nėra žinynuose...
Žvaigždės ar planetos,
Kas viduje saulės,
Kiek žmoguje kraujo,
Kas gi yra laimė,
Abipusė meilė...
Ko tėvai nežino,
Mokytojas – pirmas.





Šimtamečiai



Seniausios obelys – dar gyvos,
Nulaužia vejas šaką,
Bet pasiekia žemę,
Tarsi rankomis atsiremia
Ir sužaliuoja kas pavasarį naujai,
Pražysta, noksta obuoliai,
Tik prieini ir gali skinti, –
Taip žemai...
Šalia – kita, apkerpėjusi,
Su apdžiuvusia žieve,
Ant kurios dar vaisius laikosi,
O jos šerdis – tuščia,
Kaip seno smilkiniai,
Tik žino, koks pavasaris,
Skaičiuoja laiką,
Kada ruduo ateis...
O po žiemos matysime,
Kas bus toliau,
Ar prasiskleis žiedai.



Aidai iš toli



Tolimų paukščių,
Gelsvų kanarėlių,
Dagiliukų
Giesmės gražios,
Bet jų neprisišauksi,
Nebent juos uždarytumei
Ankštuose narvuose,
Bet jie tada giedos
Iš ilgesio, apsalę
Ir virpins širdį
Savo giesmele...
Laisva giesmė
Nuskamba per miškus ir klonius,
Kai džiugina su meile
Ir mūsų ausyse.
Oi, neprisišauksi,
Kai nenulaikysi šaukšto...
Nebeskaityk toliau,
Ten girdisi rauda.


Linkėjimai iš pat širdies


Mūsų ruduo – auksinis,
Čia dirbantiems,
Gimtinės ilgesys išskridusiems,
Kurių gūžtas šiurena vėjas
Nublukusių šiaudelių ir žolių
Kuokšteliuose
Visiems...
Mūsų kalba – varnėnų čiulbesys
Pavasariais prie inkilėlių,
O daugelis pamiršo ir žodžius,
Iš pat sielos gelmių
Dar skamba trelės
Man ir jiems...
Mūsų vaikai – tai žuvys,
Plaukiojančios tyruose vandenyse,
Kurios nuplaukia, vėl atplaukia
Neršti iš labai toli,
Nepasiklydusios...
Prie savo, motinos širdies,
Ranką pridėjau,
Kad jos plakimą vis girdėtų
Giminės.





Kregždutėms



Iš tėviškės tik žiemai
Išskrenda kregždutės,
Pulkai jų karpo
Dangų su sparnais,
Mes – žmonės,
Ką jau pasirinkome bent kartą,
Esame ištikimi
Savo lizdams jau amžinai...
Gražus šis simbolis,
Bet reikia jį lipdyti
Iš molio, vandens, saulės,
Kiekvieną dieną saugoti,
Kad sparnai vis augtų,
Neišsisklaidytų po pasaulį
Jų pulkai...




Gėlių takais



Kai nužydės darželiuose lelijos,
Pagels laukai
Ir nukirstos ražienos,
Juoduoja suarti dirvonai,
Kur molis, smėlis,
Geltonais saulės spinduliais...
Rudens ranka paliečia
Berželius, klevus, vijoklius,
Jų lapai žydi,
Lyg pavasarį purienos,
Tarsi rožės – raudonai
Ir margai...
Mano gyvenimas – vilioklis,
Pasibaigė pavasario aidai...







2017 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienis

Dainos


Utenos kapela

Daina apjungia žmones,
Kaip vyturio giesmė
Nuo žemės pasikelia į dangų,
Garsų kalba ir muzika,
Saulėtekis – aušra,
Lyg atsispirtume į atvirą pasaulį
Ir būtume drauge...
Dainuoja salėse
Patyrę muzikantai,
Kuria dainas poetai,
Jas pakartoja kaimo kapela,
Tada mes – vyturiai
Ir žemėje, ir danguje.




Palaiminimas - krikštas



Vaikaičio Andriuko krikštas

Ateiname į žemę,
Visų pamylėta,
Lyg paukščiai iš dangaus,
Praeiname kelius,
Grįstus akmenimis,
Ir džiaugiamės, dėkojame
Saulėtai dienai
Iki nakties...
Oi, danguje – šviesu,
Kai spindi žvaigždės,
Ryški mėnesiena
Ir dar pasveikina
Tau mylimas žmogus.





Po atviru dangumi



Myliu savo gimtinę, –
Kitos juk neturiu, –
Gerbiu kitų pasirinkimą,
Kurie nukeliavo gan toli,
Surado ten draugų
Ir džiaugiasi gamta,
Tos šalies gėrybėmis,
Kuria ir dirba
Su visais kartu...
Mūsų žemė – vieną
Po atviru ir mėlynu dangumi,
Viena saulė šildo,
Nuprausia ir lietus išmaudo,
Kojas po kelionės plauną
Upės, vandenynai, –
Visur – šventas vanduo.





Sutiktas nepažįstamasis


Pagarba

Nei giminė, ne tos genties,
Kitos net rūšies,
Bet ištikimas, mylintis
Ir paklusnus,
Galėtų gelbėti savus,
Kas tik nutiktų,
Nepagailėdamas savo gyvybės
Dėl žmogaus.
Kalba savo kalba,
Bet ir be žodžių jaučia,
Kas geras, o kas įžūlus,
Pasaulis įvairus,
Bet šunys turi jautrią
Uoslę, klausą,
Žino, kas gera ir gražu.



2017 m. rugpjūčio 18 d., penktadienis

Rugpjūtis



Balti, margi drugeliai
Skaldo pievose,
Tupiasi ir ant gėlių,
Gražus rugpjūtis,
Tarsi rugiagėlė,
Toks mėlynas dangus...
Jie myli, tuokiasi,
Švelniais sparneliais susiliečia,
Paskui – naktis...
Trumpas gyvenimas kiekvieno,
Kas graužus,
Nors šimtmetį turėtum,
Vis tiek vienos dienos
Pritrūks.



Pastebėjimas



Nenorėkit tikslaus rimo,
Viskas – menas,
Kaip arimai,
Kiek išarsi, ką pasėsi,
Tą per žiemą vis turėsi.

Seni instrumentai



Susidėvėjo smuikas
Ir nutrūko stygos,
Bet aidas liko viduje
Ir griežia lyg pašėlęs
Per kaimo vestuves,
Gegužines...
O gegužinės – tik atmintyje,
Kai kirsdavo jauną berželį,
Aptverdavo erdves,
Ateidavo armonikininkai
Ir grodavo veltui
Visiems...
Sudilo dumblės,
Berželiai nebesprogo,
Vienus sukūreno krosnyse,
Kitus – lauže,
Dabar girdžiu akordeoną,
Bet tik per televiziją...
Pagrok man šiandien,
Kažkas įkrito į akis...





2017 m. rugpjūčio 17 d., ketvirtadienis

Trumpas patarimas



Jeigu nori išgarsėti,
Skambink tuščią puodą,
Jis išsemtas, išlaižytas,
Bet naudos neduoda...

Jeigu nori geras būti
Ir visiems patikti,
Lįsk į puodą ir laižyk jį,
Liežuvis atšips tik...

Jeigu nori pasimelsti,
Nueik į bažnyčią,
Ten varpai, vargonai groja,
Tik jų paklausyk.



Apsivalymas



Eisiu į girią
Prie medžio prisiglausiu,
Taip skauda,
Neramu giliai,
Tada jo klausiu,
Kodėl?
Suošia vėjas lapuose,
Kamieną rasa prausia,
Varva per žievę
Lašas,
Susigeria į žemę
Ir atsako:
„Todėl.“



Nakties patyrimas




Garbė – tai prigimtinė teisė,
Jos nenupirksi, neparduosi,
Jinai sušaudyta per amžius,
Suvarpyta kulkomis,
Bet niekada neišduota
Niekam.
Niekšybė – perkama,
Išmainoma, parduodama,
Tada tu – ne žmogus,
Vertelga paskutinis,
Pašlemėkas.



Tai – mes




Mes – žmonės,
Gimę pokaryje ar per karą,
Praėję patikrą,
Ką leido ir neleido,
Pajutę žodžių karą,
Įvertinti ir neįvertinti,
O likome ištikimi žmonėms,
Tarsi prie ašmenų
Plieninio kardo prisitaikę,
Dar norime kalbėti,
Save ir kas jau nauja vertinti.
Mes – mokytojai
Nuo pat mažų dienų,
Savo profesijos nekeitę,
Savaip gi rašome istoriją,
Ką matėme ir ką girdėjome,
Nors nieko jau nebe pakeisime.


Nepriklausomų rašytojų sąjungos nariai Vilniuje



Šviesa nakties


Yra savi ir artimieji,
Šeima – vaikaičiai ir vaikai,
Kuriuos gerbiu ir myliu,
Kaip savo akį saugau
Jų šventą ramybę,
Kad jie būtų sveiki,
Gyventų dar ilgai
Ilgai...
Miniu ir mintyse
Mamą ir tėvą,
Brolius ir seseris,
Jie man – šviesa rudens,
Kuris artėja ir artėja,
Išnyksime visi, kaip dūmas,
Bet vis dar bus,
Kas paminės.






Visi gali kilti



Tarp sumaišties, skubos,
Kaip dangaus properšose,
Spindi gėrio saulė,
Mosuoja paukštis sparneliu,
Jis niekur neskuba
Ir tėviškę apžvelgia,
Kur kas pavasarį perėjo
Ir augino vaikelius.
Kilsiu aukščiau,
Plasnosiu viršum girių,
Ežerų ir upių veidrodžiais,
Kad suskaičiuočiau augančius medžius,
Tegu visi pamato,
Kaip drugelis skraido,
O ryt jo nebebus...




Padėka Šeškinės poliklinikos gydytojams


 Urologas Jurijus Makevičius

Kūryba – tai žmogaus galia,
Nes kuriame gyvenimą
Naujai kas dieną,
Kas gydo sielą
Savo šventume,
Bet ji – gilumoje,
O kūnas saugo
Pasislėpusią...
Lenkiuosi gydytojams
Ir priklaupiu net prieš kiekvieną,
Tarsi bažnyčioje,
Jie, be receptų,
Išrašytų vaistų,
Turi gyslelę pašaukimo,
Hipokrato davę priesaiką,
Kad kūne rastų sielą.





2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

Prisiminimai iš kelionių



Kur žmonės vaikšto,
Ten susikerta keliai,
Į skirtingas puses nubėga,
Kalnų viršūnėse – dar sniegas,
O slėniuose jau ganosi
Naminiai gyvuliai,
Takus užverčia rieduliai,
Bet kopiame į kalnus,
Kiek pajėgūs...
Kodėl traukia kalnai,
Jeigu tarpekliuose – vien kryžiai
Ir gyvų gėlių vainikai,
O ant skaldos dažnai
Iškaltos pavardės išnykusių
Ir ant smailų dantytų
Kalno aukštumų
Įsikuria maldos namai,
Koplyčios?


Ne ir ne



Nemalonus, šiurkštus
Kartojamas žodelis „ ne“,
Tarsi rakštis,
Įstrigusi į akį,
Jo nepridengsi nė malda,
Kas sakė,
Ko kas nepasakė...
Nemyliu, nepatinka
Man jo apdaras,
Nosis kreiva
Ar žabalas,
Susideda į žodį „ne“,
Paneigdami juk nieko nepasakome,
Tik sau pirštu
Į akį badome...
Oi, kas ir sugalvojo
Neiginį,
Kai teigti patys prašome?




Prisiminimai


Juozas

Kada pakviesi tu mane
Į svajonių savo laivą,
Nematytas kapitone?
Noriu dar apiplaukti
Jūras ir marias,
Kur buvo vikingai senovėje,
Nuleisti prieplaukoje tyliai
Ten baltas šilkines bures...
Klausytis naktimis,
Kaip ošia, gūra
Banga į laivo šoną,
Krebžda šviečiančios medūzos,
Išgriebti jas ranka
Ir pažiūrėti pro ažūrą,
Ar ji tokia,
Kaip mes...