Prieš kalnelį

Žiema įsibėgėja,

Lyg paraginti žirgai

Prieš statų kalną,

Kai ratuose saulutė sėdi,

Auksu apsitaisiusi,

Bet bijo kelti kojų,

Kad nesušlaptų apavas,

Suknelės pakraščiai

Ir visos drapanos...

Nenuorama tik vėjas

Šiaušia saulės plaukus

Atsidėkodamas už ilgą

Šiltą vasarą...

Nuo kalno leidžiasi

Ne vienas kinkinys,

Mėnuo prisiglaudęs slapstosi...

Oi, pribėgęs pabučiuos

Vakarės kaktą.

Ona Baliukienė