2016 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Tėvams, netekusiems vaikų



Niekas – nei diena,
Nei tamsi naktis
Nebe uždengs širdies,
Neišpustys ir vėjas
Iš motinos širdies ir atminties
Vaiko akių...
Saulelė jis ir meilė,
Gyvenimo kely ir ilgisi vienatvėje,
Tik iš dangaus,
Nors ir tarp angelų,
Bet tėvų rankų šilumos nejaučia...
O gal mato?





Tik – to




Metai keliauja,
Dienos bėga,
Sekundės verčiasi per galvą, –
Vis paskuba, šokte...
Atsigręžiu į būtį,
Suūkiu kaip drevėje pelėda,
Ir padedu ant kelių
Sugrubusias rankas...
Ne, ne prieš bėdą,
Tik saugau vaikučius tupėdama,
Šaukiu vis prie savęs...
Tik jaunos bijo
Šito garso, gėdijasi,
Nors visos laukia to paties –
Naujųjų ir naujos šeimos,
Gražios vilties.





2016 m. gruodžio 30 d., penktadienis

Naujiems nuo senų




Atleiskite seniesiems,
Atleiskite senam,
Jei ko neišgirdau,
Nepasakiau ir tau...
Gal piktą žodį
Kažkam pasakiau,
Bet nė vienos gaidos
Ramiai nedainavau,
Nemaldavau paguodos
Nė sau, nė tau...
Atleiskite už dalią,
Kuria gyvenau,
Už duonos kvapą,
Ji mano – tau...
Už meilę ir vilionę,
Kurią jutau,
Padalinau tik žodį
Nuo manęs tau.
Atneškime Naujiems
Saldaus medaus
Iš lūpų kvepiančių
Paties dangaus...






Ave Maria



Būk tu palaimintas,
Mažas vaikeli,
Tai - tik pradžia
Dar tavo ilgo kelio,
Kad būtų jis lygus,
Kaip skaidrus stiklas,
Ir kad ilgai nedužtų,
Nepakliūtų
Ant amžinai svyruojančių
Dangaus svarstyklių...
Kad liestų žemę
Tavo mažos kojos,
Kad pildytųsi
Ir tėvų svajonės.
Net ir negimęs,
Ką tiktai užgimęs girdi,
Kaip daužosi ir plaka
Motinos širdis,
Kaip liejasi jausmai
Nuo pat širdies į širdį.




Devyni – magiška gyvenimo pradžia




Diena išaušusi
Pakviečia į gyvenimą
Žolę ir medį,
Mažą paukštį ant šakos,
Parodo kelią,
Kaip suieškoti maisto,
Grįžti atgalios...
Yra gyvybės ciklas –
Pati žemė valdo,
Kad visi gimtų
Tik tokiu metu,
Kai sprogsta medis,
Žolė auga
Dirvonuose ir pievose,
Pamiškėse, net vidury miškų.
Budžiu su saule,
Per dvylika mėnesių,
Skaičiuoju magiškus skaičius
Iki mūsų – devynių...
Saulute, neužmerk akių.








Žiemos puošmena




Žiema – balta,
Tarsi galva motulės,
Supustytos sniego pradalgės
Taip standžios guli,
Eini ir girgžda,
Tarsi smiltys tarp dantų...
Gal vasaros akorduose
Vis dar gyvenu,
Esame kartu?..
Šakelė dzin dzilin linguoja,
Nupurto šerkšną
Vėjas ilgakojis
Ir suka garbanas pūga...
Kokia graži žiema!

Tęstinumas




Praeitis – tai įšalas,
Pavasarį ir akmenis kilnoja,
Ir sėjos daigą
Vėl pakalbina – tegu žaliuoja...
Rugelį, žiemkentėlį,
Pašaukia vardu,
Kaip tėvas – žmoną,
Sūnus – motiną,
Mieliausiu iš visų...
Praeitis ir ateitis
Susikryžiuoja,
Vaikai vaikaičiuose atranda
Savo bruožų...




Pranas ir Marylove Baliuka

Paralelės




Draugystė – šilko siūlas,
Šilkverpio kokonas,
Prasideda viena gija
Ir vis suki, suki,
Iš kurio tįsta atminimas,
Išaudi ploną ploną,
Tarsi skarelę motinos riši...
Vienintelę tokią turėjo,
Bet saugojo labai ilgai –
Tik į bažnyčią ėjo,
Bet ilgainiui sudėvėjo,
Paliko vien skutai...




Naujametinis miražas




Ne tiktai naktimis sapnuoji,
Praeitį meni,
Bet ir diena – miražas,
Kartais pagalvoji,
Ar pats savo gyvenimu eini...
Lyg buvo džiaugsmo,
Kuris pasimiršta greitai, –
Taip gal reikėjo, pasakai, –
Ir vėl prispaudžia juodas pirštas –
Tai netektis, tai skurdas
Ar jausmai...
O naktimis sapnuoju,
Kad mano mokiniai –
Talentingi, dori
Ir geri...
Pribėgi ir apkabini.



2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Mylimiems



Gražiausios giesmės –
Vakarais, ryte,
Kada pakylame
Ir tarsi skrendame, –
Už taiką žemėje,
Už tėvus ir vaikus,
Visų laimingą ateitį...
Švelniausi žodžiai –
Mylimam ar mylimai,
Kurie daina pavirsta,
Tik jie jausmus
Ir žavesiu sušildo.
Jautriausi – tiems,
Kurių nėra šalia,
Kad jie sugrįžtų,
Nors kartais
Dainoje atsišauktų.






Be balsė lakštingala




Lengva ir gera,
Kada groja saksofonas,
Kai sklinda garsas
Iš pačios širdies,
Rasa nušvinta,
Atgyja šilojai
Ir klevas pasipurto,
Tarsi dalgis ant peties...
Šilta, šviesu,
Kada girdi melodiją
Žingsnių ritme,
Gyvenimo kely,
Kai keli ant rankų vaiką,
Kada močiutės galvą
Prie savęs glaudi...
Smagu dainuoti su lakštingala,
Nors jos giesmės nemoki,
Balso neturi...


Ona Baliukienė


Kas mintyse


Erdvės



Saulė apibėgo
Dar vieną ratą,
Išsimaudė žemė
Jos spinduliuose,
Nuūžė šilojais
Šalto vėjo bangos,
Suspurdėjo paukštis
Savame lizde...
Pražydo žibutė
Atšlaite, prie medžio,
Džiugino šaknis,
Kopė akimis į dangų
Ir nurimo širdys,
„Labas“ te pasakė
Žemei, saulei,
Mums – visiems.



Senolių stalas


Ona Baliukienė


Ateina laikas,
Kai geri ir ne gana, –
Ąsotis – su kaupu,
Saldi beržų sula
Po lašą krenta į grindis –
Tai mūsų žingsniai bilda...
O gal tiktai širdies daina
Iš metų gilumos
Mums pasigirsta...
Ateina laikas,
Kada stalas, iš anų laikų,
Tuštėja ir tuštėja,
Pasiimi gyvenimo metus
Ir susitaikai net su mintimi,
Kad visi keturi kampai
Suapvalėjo...
Jauti, gerai žinai,
Kaip kūnas virsta smiltimi,
Džiaugiesi tik į dangų pažiūrėjęs...
Tada ir pasakoji sau,
Kitiems gyviems,
Narstai gyvenimą,
Lyg voras tinklą,
Pabyra smiltys, –
Stalas – siela
Nesensta, nedūlėja...
Taip reikia šilto vėjo.

Ona Baliukienė




2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Šviesos tarpekliai




Naktis – nuliūdusi diena,
Jeigu ne tu,
Ką aš žinočiau
Apie Paukščių Taką,
Kaipgi pakilčiau
Ligi pat dangaus
Ir degčiau žvaigždele
Per visą naktį...
Diena – beribė giluma,
Šviesos tarpekliai debesy, –
Kaip aš pasiekčiau spindulį,
Bet vis spindėčiau,
Nesudegčiau...
Rytas – toli,
O vakaras – šalia, –
Kaip man prailgsta
Juodos naktys...



Ona Baliukienė







Baltame lape




Lukštenu ir sėju
Iš geltonos varpos,
Dygsta grūdas geras
Baltame lape,
Juodos žemės grumste,
Tarsi danguje...
Kyla tenai žodis,
Dvelkia ir alsuoja
Miškais ir arimais,
Suriša į mazgą
Motės skarele...
Brenda žaliais kloniais
Baltas avinėlis,
Rupšnoja ir žodis
Virsta avele...







Mes …





Aš tau reikalinga,
Kaip atšipęs pjūklas,
Dilgėlė prie tako, –
Tik neužkliudyk...
Rugiuose – ramunė,
Rugiagėlės žiedas,
Lanksčiu stiebu smilga, –
Skink, neatsižadėk...
Tu man reikalingas,
Kaip dalgis prie svirno,
Pradalgės švelnumas,
Kvepianti žolė,
Paduok savo ranką,
Eisime apsikabinę,
Brisime per pievą,
Tik mane mylėk.


Ona Baliukienė





Mano dalia




Eini, pieši
Ant grindinio, asfalto
Ar sėdi traukiny...
Ir į kelionę –
Popieriaus skautė,
Savo gyvenimą neši...
Mano dalia – mažos mergaitės,
Kuri sėdi pabary
Ir piešia savo mažą laimę,
Kol savo kryžių prieini...



Sninga...



Balta balta...
Sninga.
Mano eglutė papuošta
Snaige lengva,
Pasidabinusi balta skara...
Dar vienas kitas
Ir žaisliukas pakabintas,
Blizgančia girlianda apjuosta...
Dar sninga,
Oi, kaip sninga!
Kaip smagu džiaugtis
Žalia eglute.



2016 m. gruodžio 27 d., antradienis

Meilės lašai




Lietaus lašai
Ar ilgesys barbena?
Šalti jo pirštai
Paliečia pečius
Ir skamba sielos stygos,
Įtemptos ir švelnios,
Lietaus lašai ir ilgesys...
Tu – mano meilė,
Suveltais plaukais
Ir basomis bėgioji,
Lietaus čiurkšles brauki,
Tik ilgesiui pamoji
Ir jau šalia esi...
Lietaus lašai
Melodiją kartoja,
Širdis atkartoja,
Laše ištirpsta ilgesys
Ir nukrenta į žemę,
Susigeria...
Tikšt tikšk...



Žmonės



Suprantama, kad skiriasi žiedai,
Miške – medeliai,
Paukščių rūšys,
Bet mes – tik žmonės,
Nėra antrarūšių...
Vieni mąsto vienaip,
Kitiems kitaip atrodo,
Dangus – tas pats,
Tik žemė davė nevienodai...
Nesuprantu tik vieno,
Kam kala ginklus,
Grūmoja jais kas dieną.




Atskridusi sekundė



Tiksi sekundės,
Širdies tvinksnius žymi,
Kartais lėčiau,
Dažnai skubiau...
Gyvenimas jose
Taip ryškiai,
Tarsi sniege šešėliai atsispindi,
Nakties tik dūžiai
Suskamba liūdniau,
Nusišypsau išgirdusi
Ir einu toliau...
Sekundžių nepakeisiu,
O ir šešėliai – tiktai atspindys,
Kas buvo man ir tau.





Drauge su visais




Dangus – labai toli,
Tik žvilgsnis ir siela pakyla,
O žemė – visada šalia,
Kol einame, užmigę tylime...
Atrandame, prarandame,
Pajuntame vienatvę atsiskyrę,
Matuojame protu, jausmais
Ir vandens srovę,
Versmių gylį...




2016 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Prisiminimai




Ilgokai laukiau Kalėdinės žvaigždės
Ir šiandien ji nušvito
Pro lietaus debesis -
Nusipraususi, švari -
Tiesiai iš dangaus ji krito.
Užglostė sopulius širdies,
Kai naktimis budėjau
Prie lovos mylimo žmogaus,
Žiūrėdama į jo veidą
Verkiau ir tikėjau
Vienintele žvaigžde,
Tarsi Betliejaus...
Dar kartą už jo sielą,
„Ave Marija“ giesmę išklausiau
Ir maldą sukalbėjau.



Obelis




Pražydo obelis
Ir vaikų laukia,
Jie rausta saulėje –
Labai džiugu,
Kai glamonėja saulė
Ir supa vėjas ant šakų...
Ateina laikas – krenta,
Kiti ir brandos nesulaukę...
Imu gražiausią – savą
Ir laikau ant delno,
Po kąsnelį kandu,
O jis tai jaučia...
Kas man – sotis,
O obelis – šalia,
Taip verkia...
Gal ir abi dabar jau verkiame?



2016 m. gruodžio 25 d., sekmadienis

Gerumo laiškas



Pranas ir Marylove

Gerumas – paslaptis,
Kalėdų žiburėliais spindintis,
Juos neša angelai
Baltais sparnais,
Parašo danguje
Ir šitą žodį,
Tarsi visų laimę...
Gerumas – plunksna,
Gulbės ir balto balandžio,
Viena – ištikima,
Savo vaikams ir šeimai,
Kitas atneša taikos laiškelį
Visam pasauliui...
Gerumas gimsta
Iš vaiko akių,
Nes jis pats – gerumas,
Laimė.



Kalėdinis žodis



Gera kalbėti,
Kai daug žodyne žodžių,
Bet parenku paprastesnius,
Kad nuoširdžiai skambėtų,
Papasakočiau jums visiems,
Koks šis gyvenimas gražus...
Gera girdėti giesmę
Mažo vyturėlio,
Pakilusio nuo molingo dirvono,
Iš įmintos arklio pėdos,
Iš kurio brolis gėrė,
O Elenytė jį išgelbėjo
Nuo amžinos bėdos...
Gera matyti dangų
Ir iš jo atklydusį šešėlį,
Dalinti šviesą,
Dalį saulės šilumos,
Tegu ir jis pasako,
Koks gyvenimas gražus...





Mes dabar – visi subrendę žodžiui




Jūs, mano mokiniai,
Kuriuos prisimenu,
Kai buvote penktokai,
Kokias dainas dainavome
Linksmai drauge,
Kaip vakarėliuose
Ir per gimtadienius,
Iškylose, ekskursijose
Kartu šokome...
Dažnai sapnuoju,
Kad ir vėl drauge,
Rašome lentoje
Ir vėl raideles triname,
Nes ne viena buvo klaida,
Kurių nebe prisimename...
Žinojau, visada žinosiu,
Kad ir Jūs mane
Lig šiol prisimenate,
Todėl nesenstame,
O tik į dangų kylame...


Su Kalėdų švente!



Smagiausi žodžiai
Nukrenta kaip snaigės
Draugams, kuriais pasitiki,
Kas paslaptį ir atmintį laikys...
Taip būna per visus metus,
Ne tiktai per Kalėdas,
Betgi šiandieną būname
Kažkiek ir geresni...
Laimingų metų, Google,
Dėkoju ir linkiu
Sėkmės.




2016 m. gruodžio 24 d., šeštadienis

Visiems visiems




Tyla – geriausias patarėjas,
Kada mintims netrukdo vėjas,
Svajoju apie dangų,
Pilną nakties žiburėlių...
Pasveikinu visus,
Kurių nepaminėjau,
Netyčia sutiktus
Gyvenimo alėjoje.
Praeidama nusišypsau
Ir saulės bučinį padovanoju,
Kad šviesus takas
Tiestųsi po kojomis...
Bet visi linki
Ir aš palinkėjau:
Sraunios tėkmės
Ir gero vėjo.




Pelenės prašymas




Kalėdų naktį
Dar stebuklo laukiu,
Tikėsiu pasaka,
Atversiu širdį,
Karaliene padaryk,
Atnešk aukso kurpaitę,
Jeigu jinai man tiks...
Sušelpk padegėlius,
Prikelk iš ligos patalo,
Nors Kūčių naktį,
Po eglute vaikučiams
Žaisliuką palik.
Galbūt per daug prašau?
Nepyk.





2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Kūčios



Dirvas pavasarį
Apsėja, užakėja,
O rudenį daigina rugelius,
Kaip kvepia riekės
Prie sulos ąsočio
Ir žiemos metu...
Saldesnis ir už midų
Kvietinis miešimas,
Kada išbrinksta
Grūdas švęstam vandeny,
Kai motina padalina
Dievo duonelę,
Ploniausią ir paženklintą
Šventu paveikslu,
Padeda ją stalo vidury,
Aguonomis pabarsto
Kūčių pyragus...
Prie vieno stalo sėdasi seni,
Maži, jaunimas,
Dar vienišą kaimyną
Kviečia į svečius;
Taip būdavo,
Prisimenu...
O kaipgi bus per šias Kūčias,
Kai tiek vaikų negrįžta
Į tėvų namus?



Kulkų pabaidyti



Kas gimę pokarį
Arba per karą,
Norėtų kuo greičiau
Užkasti karo kirvį,
Kad nesapnuotų jų vaikai,
Kad ir vaikaičiams
Niekas kulkų neprimintų...
Jos nesirinko,
Kas už ką,
Kas kaltas ar kas ko gailėjo,
Kam buvo ta kulka skirta,
Kuri kiaurai per kūną
Anąkart praėjo...
Vieni svyravo,
Kaip vėlyvi obuoliai,
Kiti kentėjo nebyliai,
Tylėjo, tyli iki šiol,
Kaip ir tada visi tylėjo...
– Ar tu matei?
– Ne, nemačiau, –
Tokia kalba kalbėjosi.



Sielos šviesa



Mano metai – vėjo genamos
Margos plaštakės,
Į laužą ar į saulę –
Vienas ir tas pats,
Susvyla tik sparnai,
Bet dega sielos akys
Vėl nauja šviesa...
Mano gyvenimas –
Tai magiškas miražas,
O kartais sfinksas,
Kylantis iš pelenų,
Kai debesys prieš audrą
Siautulingai pasirąžo,
Blykstelėja žaibas,
Švistelėja akimirkai –
Šviesu ...
Šviesu...
Oi, kas gi ta sielos šviesa?


Laimingos dienos



Gražiausios dienos –
Visada laimingos,
Nors saulės maža,
Bet šviečia širdys,
O akyse – gerumo spinduliai...
Mieliausios rankos –
Šiltos šiltos,
Mažuosius laiko
Gerieji tėvai.
Pasaulis paslaptingas,
Kada pirmus žingsnius žengi,
Kada eini į pirmą pasimatymą,
Pirmą gėlių puokštę
Iš mylimo imi...
Gyvenimas – labai laimingas,
Kada savo vaikų
Linksmus balsus girdi.







Šventinis laukimas



Šią vieną šviesią naktį
Taip atsiveria širdis,
Kad ima smarkiau plakti,
Netgi tvartelyje užgirsta
Šventas avinėlis
Ir visiems lemtį paskiria.
Laimingiems, nuskriaustiems,
Palikusiems netgi gimtinę,
Įžiebia viltį paskutinę,
Kad jie sugrįžtų,
Nors mintimis vėl į namus,
Kapus senolių prisiminę...
Ne gedulo – džiaugsmo naktis,
Kai laukiama palaimos,
Visuotinio atpirkimo.





2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Keršto padariniai




Nelaimės siunčiamos
Ne iš dangaus,
Jas kuria patys žmonės,
Keršydami vieni kitiems
Net už menkiausią žodį.
Kas pažiūrėjo gal kreivai,
Nepasisveikino sutikęs,
Išeidamas trinktelėja durimis,
Nors skersvėjis buvo įnikęs...
Akis už akį –
Liejasi kraujo klanai,
Juodieji demonai puotauja,
Apgirtę šauna, kerta, pjauna,
Tarytum iki šiol skaityčiau
Homero „Iliadą.“
Man – aš tau...
Kas gi sudraudžia?





Kalėdos


Marti Jūra 


Ne tiktai pusnimis
Bėga nykštukai -
Varpelis kviečiasi
Kalėdinių žaisliukų,
Šventinių dovanėlių
Iš Senelio maišo
Namo parsinešti,
Nes ilgisi žvaigždelių
Vaikučių akyse.
Kai nešasi žvakelę,
Skamba snaigės
Tyliai naktimis,
O sniegenos plunksnelės
Pabyra po langais,
Todėl vaikų veideliai
Dažosi raudoniu,
Lyg eglių pumpurai.
Pakėliau mažutėlį,
Parodžiau jam snaiges,
Kad ilgai prisimintų
Ir sniegenas rausvas, -
Jam dar žaislai nerūpi,
Švelniausia iš visų -
Tik motinos ranka.