2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Bulviakasis




Kapstau su pagaliu
Išblėsusias žarijas,
Iš pelenų ištraukiu
Karštą bulvę,
Pučiu – vis karšta,
Pamėtau delnuose,
Kol ji šiek tiek ataušta,
Lupu, kišu į burną...
Nušluostau pajuodijusias rankas
Į senos suknelės sterblę
Ir bėgu tekina,
Kad niekas nematytų,
Nesibartų...
Ko spoksai,
Kas tau darbo?




Vakaro varpai



Kalbėsiu, kol nutils varpai,
Kol paskutinis lašas
Susigers į žemę,
Atsidūsėsiu ir po ja,
Tegu šaknis pakyla
Iš juodosios žemės...
Žydės pavasarį vinkšna
Žiedais mažyčiais,
Išsprogs didžiuliais lapais,
Tenai matysite mane,
Ant jų laišką rašysiu...
Skaitys tik debesys,
Žvaigždžių take paskendę,
Kukuos ne man gegutė
Atbėgančius metus,
Vieversys skardens
Mano vaikaičiams
Iš mano vaikystės.




Vakaro apmąstymai




Ilgai mąstau ir kankinuosi
Dėl savo klaidų,
Dažnai raudonis nupila
Ir baltus skruostus
Dėl neišmanymo kitų...
Renku žodžius,
Kaip žilvitis svyruoju,
Ką atsakysiu ir jauniems, –
Visus gyvenimas
Vienodai plaka
Mane, tave –
Skaudu visiems,
Tik rykštės daug skaudesnės
Vyresniems...





Dovanoju žodžius...



Mažai kalbu, –
Išdžiuvusi gerklė,
Dainuojant prarėktos
Aukštosios stygos,
Todėl sakysiu
Iš visos širdies –
Tyliai,
Labai tyliai...
Čia dabar gyvenu
Ir pusę amžiaus gyvenau,
Daug laimės
Ir skausmo patyriau,
Vedžiau už rankos
Savo vaikučius
Ir savo mokinius
Vis gyriau...
Jie skynė
Ozo kalne žibutes,
Nuo kalno leidosi
Su rogėmis ir slidėmis,
Atrodo, čiuožiu
Ir dabar su jais,
Pasistiebiu,
Lyg parašiuto skrydžiui...
Bėga – skrenda
Metai
Per Šeškinę...





Ko su jokiu muilu nenuplausi...



Daug keliavau,
Daugybę sutikau žmonių,
Kuriems paspaudžiau ranką
Ir neužsikrėčiau jokia liga,
Gavau imunitetą...
Daug muilo neperku,
Skalauju gerklę tyru vandeniu,
Jeigu jo nėra,
Prausiuosi ir geriu
Tiesiog iš čiaupo.
Dabar tik iš toli stebiu,
Su žmonėmis vis tiek bendrauju,
Bet žeidžia parašyti žodžiai,
Meluojantys, dviveidžiai,
Pasijuntu nejaukiai,
Jiems vis neįgavau
Imuniteto...







Regėjimai



Ar matei alkstantį
Prie bažnyčios durų,
Vargetą prie savo slenksčio,
Padėtą kepurę,
Kuri renka skatikus
Į buvusio muzikanto kraitę?
Galbūt ryšėjai ir skarelę,
Kuri buvo ant mamos galvos
Nuo amžių
Amžiais...
Ar duonos kepalą
Kada ištraukei iš krosnies,
Kuri kvepėjo ajerais,
Maldaujančiam davei nors riekę,
Pavalgęs jis kalbėjo maldą...
Ar jam pritarei?
Ar matei vaiko,
Sergančio akis
Ir tėvų vienatvės skausmą,
Ar pravirkai su jais
Prie karsto?
Dieve, nuo tokių regėjimų
Apsaugok.





Nuvyto...


Paskutinis Kalėdinio kaktuso žiedelis



Pamečiau svajonę,
Kuri neišsipildė,
Suradau prie slenksčio kitą,
Gal ir ji tokia pati,
Bet reikia būtinai paimti,
Ką suradai šį rytą,
Galbūt pamesi vakarais...
Pamečiau gėlę – ji viena tokia,
Kurią mylėjau,
Dėl kurios širdis virpėjo,
Šįryt pamačiau – nuvyto,
Taip turbūt reikėjo,
Neskinsi ir neneši
Kiekvieną dieną jų
Glėbiais...



Modelis



Matau pasaulio įvairovę –
Nuo pat gelmių
Iki aukštumų,
Bet suprantu,
Kaip sunku piešti
Ar nusakyti ją žodžiu...
Dažnai žmogaus veide –
Tik prigimtinis grožis,
Paskui pasislepia giliai,
Nušvinta, kai saulė pakyla
Ir išsibarsto spinduliai,
Mūsų pačių vaikai.




Ryto garsai



Anksčiausiai prabundu,
Kai išgirstu,
Kad jau šaligatvį
Su kastuvais brūžina,
Plikai išgramdo,
Paskui smėliu pabarsto,
Bet vis tiek slidinėja žmonės,
Virsta...
Po langais stato mašinas,
Užsiveda ir plerpia,
Sniegas apklojo,
Kur buvo pridergta...
Žemelė sugeria kas dieną
Mūsų blogus darbus
Ir švinta vėl diena,
Visi mes skubame
Prie kasdieninio darbo,
Netgi žvirblis ir zylutė
Rytais kalbina...
Ar tau gyventi gera?




Gyvenimas




Gyvenu su eglute,
Jinai – prieš mano langą,
Kažkas nupirko vazone
Ir Kalėdoms papuošė.
Neišmetė, kaip daugelis
Dažniausiai daro,
Bet pasodino ir kasmet
Vis naujai rengia...
Per vasarą žalia,
Pasipuošia prieš Kalėdas girliandomis,
Stebiu, kiek ji paaugo,
Ir laukiu, kada ji žydės,
Kankorėžiai nusvirs viršūnėje
Ir skambins...
Daug tokių medžių miškuose,
Bet džiugina kiekvienas,
Pasodintas ir kieme,
Arčiausiai – eglė,
Visai prie mano lango...





2016 m. lapkričio 29 d., antradienis

Šventi gimti keliai



Daugelis kelių
Seniausiai vedė į Anykščius,
Jais ėjo ir važiavo žmonės
Nusipirkt grūdų
Senaisiais vieškeliais
Pro Ukmergę, Taujėnus,
Kavarską ir Kurklius,
Skiemonys, Želva, –
Iš kitos pusės – Rokiškis
Ir Kamajai pro Svėdasus,
Molėtus ir Debeikius,
Troškūnai, Latavėnai,
Vėlgi į Vilnių grįžo
Važiuoti, pėsčiomis...
Visi keliai – žvyruoti,
Paskui tiktai smala prilipo
Prie padų, pabarstytų smėliu,
Aplipusių moliu rausvu...
Visais keliais
Drauge ėjau
Į gimtuosius Anykščius
Ir maudžiausi Šventojoje,
Savo vaikus ten pagimdžiau.
Dėkoju iki šiol gimtiems keliams,
Juodajai žemei,
Šventa tu man likai,
Skolinga tau...





Budžiu



Neaimanuoju, tik budžiu
Prie tavo lango,
Degu šviesas ir laukiu,
Ateisi greitai,
Juk žinau, ateisi...
Nueinantiems pamoju,
Ir vėl budžiu,
Kad lėti būtų žingsniai...
Žiūrėk į dangų –
Tūkstančiai žvaigždelių
Ir visos tavo...
Kažkas nukrito,
Snaigės lengvas kelias –
Tik į žemę.



Nepatogūs klausimai



Kodėl neparašai,
Nepaskambini ilgai,
Kodėl nepasisveikini?
Kodėl neatsakai,
Kai tyliai kalbinu?
Kodėl neišgirsti,
Kada šaukiu
Tave vardu?
Kodėl neaplankai,
Juk tu man – artimas?
Kodėl gi apšerkšnijo
Mano langas...




Ledonešis




Žiema eglutę
Papuošė baltai,
Ne tik prie jūros kranto,
Visa mūsų gražioji
Lietuva
Paskendo į pusnis...
Taip balta!
Kur dabar Eglė,
Jos vaikai?–
Dar norisi paklausti.
Galbūt svečiuojasi
Už vandenynų,
Už mėlynosios Baltijos?
Ledonešis – tai laikas,
Tekantis,
Besikeičiantis...
Oi, ne visi sugrįš,
Kur gimė,
Nors bus pavasaris,
Lytys išplaukusios...



2016 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Draugystė




Draugystė – nenusakoma
Vienu žodžiu,
Nepaprastas šis jausmas, –
Gali turėti brolių, seserų,
Bet vieną tikrą draugą.
Su juo yra susijusių daug paslapčių,
Kurių galbūt nežino
Tikras tėvas,
Ji, tarsi motinos ranka,
Ilgai ilgai vis glosto,
Nelaimėje paguodžia.
Šiandien kalbėsiu maldą vakare
Tik tau, brangioji,
Su tavimi pabūsiu
Prie mūsų atminties, –
Dabar ji virto pasaka,
Savotiška legenda,
Kurią težinome abi
Ir vienas Dievas.


Mokyklos draugė, bendraamžė Ona Misevičienė




Angelų metamorfozės




Jaunas mylėdamas sapnuoja,
Kad angelas plevena,
Aukštybėse palaima
Ir gražūs vaizdai,
Jie ir vėliau
Draugystę mena,
Tik vyresni ir angelai...
Senolio raukšlėmis sruvena,
Rami šviesa ir maldos žodžiai,
Jie primena ir pirmą meilę,
Vaikaičių veidus,
Tik jie dabar – ne tik svajonės,
Bet išsipildę angelai.



Ištirpę jausmai




Kada iš meilės tau degiau,
Tu neatsiliepei,
Gal sapnavai tada
Tik šiltą slėnį,
Kur nebūna sniego...
Prisnigo iki kelių,
O viena bridau
Per šaltį tiesdama rankas,
Kol delnuose pajutau, –
Esu bejėgė...
Dabar tu sugrįžai,
Kai net palangės baltos,
Nešluostau ašarų,
Nešalta...



Sninga...




Kaip tyliai sninga...
Nukritusios snaigės ant delnų
Neilgam užsilaiko,
Ištirpusios virsta lašu...
Nešalta rankoms
Ir širdyje nešalta,
Pirmi rasos lašai ar sniegas –
Visada smagu,
Kai krenta iš akių –
Jis būna šiltas ir sūrus...
Prieš daugel metų
Gaudžiau viską,
Tarsi baltus drugelius,
Dabar sparneliai tapo
Spalvoti ir įvairūs,
Balti tik užsiliko
Ilgam ant galvos...




2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Viena styga




Klausyk, paskambinsiu tau
Savo sielos gitara,
Tegu tik nenutrūksta stygos,
Jei pasiliktų ir viena,
Vien tau melodiją paskirčiau...
Dvi sielos susilieja tik tada,
Kai abu jaučiame,
Kaip skamba stygos
Žema nata ir pačia tyliausia,
Atskrenda į širdis...
Dabar tavo melodijos klausau,
Tu man ją kūrei...
Oi, skambiname ir šį vakarą
Vienas su kitu,
Daug laimės
Ir gyvenime patyrę.




Klaupiuosi maldai




Mintis – akimirka,
Kai nuskrendi toliau,
Nei kur kada buvai,
Sugrįžta svajos it vitražai,
Margi puošnūs langai,
Lyg pats gyvenimas...
Kur eita, ten ir krista
Po vieną ašarą –
Už tėvelius ir seseris,
Už brolius ir vaikus,
Kurie negimę atgulė
Į juodą žemę...
Tik vienas žingsnis –
Vėl brūkšnys,
Sudeginti namai per karą,
O varpai skambina
Ir iki šiolei,
Lyg už visų skriaudas
Per Adventą barasi...




Ar pritari?




Jautri pirmoji meilė,
Kai dar nesuvoki,
Kas iš tikrųjų tu esi,
Taip trenkia per galvą,
Kad ilgam svaigsti...
Kol ateina jaunystė,
Atsitinka taip ne kartą,
Tarsi plasnoji drugeliu,
Lyg dangumi skrendi,
Paskui svajonės atgula,
Į baltus patalus
Aukso pily...
Atsikeli rami,
Vaikai – ant rankų,
Su plakančiomis širdimis,
Panašūs į tave,
Į jį...






2016 m. lapkričio 26 d., šeštadienis

Juoda plunksna



Girdi, kaip ūbauja
Naktimis pelėda?
Kodėl jinai viena
Prie tuščio lizdo
Dieną naktį sėdi?
Gal ir vienatvėje
Tokios mintys apsėda,
Kad naktį atsikėlęs
Tik juoda plunksna
Rašai apie pelėdą...
Kai išskrenda vaikai,
Pilkai apsiplunksnavę,
Prisisemi gėlo vandens
Į kiaurą rėtį,
Užsigeri saulėlydžiu
Ir eini pasiklausyti,
Kas taip garsiai
Anapus miško rėkia...
Gal atsišauks pelėda?






Nekirskit Eglių



Aš – Eglė
Lietuvos miškų,
Tik jinai – skarota,
O aš – visai nuoga,
Bet siela – dar visai žalia,
Galva, tik rudenį šarmota...
Kada visai nubals,
Žinokite – žiema,
Sniegas baltesnis už mane,
Tenai ir pasislėpsiu,
Kaip už mūro.
Gyvenimas korta –
Dama arba karalius,
Tik tūzas vieną akį turi,
Bet kerta jas visas,
Į Eglę nepažiūri...
Jei tikite dar manimi,
Neloškite savo gyvenimu,
Eglių nekirskite,
Jos jautrią širdį turi.



Nebursiu veltui




Ištiesk man savo delną,
Išbursiu ateitį,
Ką skyrė tau likimas,
O praeitis jau matosi, –
Raukšlėtos tavo rankos,
Tokios pat, kaip veidas...
Tu glostei, ką tik sutikai,
Visi dabar išmirę,
Vienų viena likai,
Dvi akys tik pro langą
Ramiai žiūri,
Jau verkti neįstengia...
Tavo delne – gyvenimas,
Su savo giliais vingiais,
Niekas nepapudruos
Ir tavo skaistaus, bet pilno
Raukšlių veido.
Paukščiu tu pakilai,
O kuo pakilsi
Į amžinybę – dangų,
Nežinau, nebursiu
Veltui.





Sunokę obuoliai



Sūnau, prisimenu gerai,
Kai tu buvai mažas,
Kaip augai,
Kaip kelius nusibrozdinęs
Graudžiai verkei,
Kaip šluosčiau ašaras
Nuo tavo veido...
Kai tau skaudėjo,
Aš verkiau,
O ir dabar jaučiu,
Kada tau skauda.
Gyvenu tavimi, –
Tu – mano kraujas,
Tau obuolį skinu,
Kuris abiems brangus,
Nes tai – pirmagimio
Adomo vardas.
Bet obelis dar turi obuolių,
Ne vieną ir ne du,
Turiu ką prisiminti, –
Jūs – visada greta,
Kaip dovana brangiausia
Mamai.




Iš mano gyvenimo



Gyvenimas yra gražus,
Daug sykiu tai sakiau,
Besikartosiu,
Tiktai patikrinsiu savimi,
Ko aš iš jo išmokau –
Kantrybės, atjautos,
Dosnumo, nuolankumo
Ir neiškeisti niekados
Tiesos į melą...
Gyvenimas yra visoks,
Jį priimu, kaip dovaną, –
Mylėti artimą ir nepažįstamą,
Kaip savo draugą – menas.






Gyvenimo jungtys



Nepaprasta, ką žmonės kūrė,
Statė daugel metų,
O laikas griovė
Net iš pamatų,
Dabar griuvėsius atkasę
Surandame šukes,
Kaulus tų žmonių...
Važiuojame į nematytas mums šalis,
Atsivežame, ką pamatome,
Pravers gal ateity,
Galbūt vaikai statys...
Visų akys – į ateitį,
Bet nepamirštama,
Kas buvo praeity.




Draugaukime



Gavau savo gyvenime
Tiek gražių gėlių,
Kad nesutilpdavo į glėbį,
Nešiau, kaip deimantus,
Nes buvo jos mano vaikų,
Kuriuos ir iki šiol prisimenu.
Dabar nebeskinu gėlių, –
Jos – gyvos,
Mano draugės.



Atklydusi mintis




Gyvenimas – toks trumpas,
O pasaka – tokia sena,
Vis sekama iš naujo,
Kas prideda žodžius,
Kas ir sutrumpina...
Prisimenu tik detales
Ir kas svarbiausia.




2016 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Nutylėjimai






Šviesk man, spindulėli,
Šviesk,
Vakaras šalia,
Šviesk, parodyk man
Kelią į dausas,
Eisiu pas tave...
Šviesk man, spindulėli,
Šviesk,
Ryto šviesoje,
Šviesk ir neužgesk,
Dar vilties yra
Matyti tave...
Šviesk man, spindulėli,
Šviesk,
Saulės šviesoje,
Kilsiu su tavim,
Glausiuosi nakčia,
Liūdna be tavęs,
Be tavęs – akla...
Šviesk man, spindulėli,
Šviesk,
Negesk niekada.



Ruošiuosi Kalėdoms




Kaip vaikiškai atrodo
Didelės Kalėdinės eglutės, -
Užtektų tik vienos šakos,
Ant jos sugnybkime žvakelę,
Pakabinkime porą žaisliukų,
Pastatykime Kalėdų Senį,
Tikrai netinka, be barzdos, -
Reikės ir aš pabūsiu,
Gal nesužinos...
Vaikams svarbūs saldainiai,
Bet ne popieriukai,
Kas yra viduje...
Nelies, kad ir kabos.








Dvasinis penas



Adventas – tai ne liūdesys,
Nuo seno buvo laukiama
Sugrįžtančios saulutės,
Naujų metų kaitos,
Piršlių ir sutiktuvių,
Šeimos laimės...
Visos giesmės – šventos,
Bažnytinės ir senos,
Mūsų tauta jas mena,
Sugrįžtame ir buriamės,
Kur aukurai kūrenami.
Nežinom tiksliai senųjų apeigų,
Tik dainose dar žodis skamba...
Oi, nepamirštu
Gimto krašto dainų,
Miniu jas giesmėse, –
Jos – gyvas paukštis,
Sieloje plazdenantis.






Atklydusi mintis




Tiek daug vienas kitam
Prisižadėjome
Ir iki šiol gyvename
Net sau meluodami,
O galbūt visada taip būna,
Kada nežinom savo ateities...
Sugniūžta debesys,
Kitur nuplaukia,
O tu šalia lieki,
Kaip mažos skruzdės
Vienas kitą šaukiame,
Skausme ir liūdesy...
Neteiskime, nebesiaiškinkime,
Nieko nekaltinu,
Dėkoju, kad esi.







Gerų žodžių per daug nebūna



Numegsiu žiemai
Baltas pirštines
Su daugybe raštų,
Išsiuvinėsiu aukso siūlais,
Papuošiu sidabru,
Kad tavo pirštai
Būtų švelnūs švelnūs,
O širdyje – šviesu šviesu,
Kad atskristų balandis
Kalėdinę naktį
Ir padovanotų laišką
Ne tik nuo giminių.



Atrodo, vakar buvo...




Su tavimi man buvo
Gera, šilta,
Nereikėjo palto skėčio,
Tu apgaubei mane
Savo švarku
Ir Joninių naktis
Nušvito skaisčiai,
Nes jonvabalis susisuko
Lizdą po paparčiais,
Žibėjo tarsi akys,
Kurios kvietė
Iki dugno gerti taurę
Pakalnutės žiedo vidury...
Su tavimi man buvo
Išsiskirti gaila,
Kalbėjo smuiko stygos,
Vos girdimais garsais,
Kvepėjo medumi pušų sakai,
Girtuoklės svaigo viržiais,
Per visą naktį
Mane šildei bučiniais...
Su tavimi kartočiau,
Visą gyvenimą kartočiau,
Kas būdavo seniai.





Drebulė




Kada be virpesio širdy
Galėsiu praeitį minėti,
Kada galėsiu atsitiesti?
Lapai nukrito – aš drebu,
Lyg kažką išdaviau
Ar dar laikau paslėpusi...
Ant vieno lapo – naujas puslapis,
Antrame – senas pasilieka
Ir grumiasi dėl vietos...
Kaip man suglausti juos abu,
Kad niekas nedrebėtų?