Pėdsekiai

Paklysta vėjas, sukdamas pusnis,

Bet saulė niekada nepasiklysta,

Nepasiklysta pėdsekys,

Nes turi kompasą – tai jo akis

Ir danguje – žemėlapį,

Žvaigždėtą, ryškų

Ir pakelia, kas nyksta...

Per mišką – tūkstančiai takų,

Juos mynė stirnos, briedžiai,

Vilkai ir lapės

Į savo olas sugrįžta,

Kur gimė jų vaikai,

Paskui juos eina šautuvas

Ir pyška...

Giria, kaip širdis, plyšta.