2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

Vėlinių naktis




Šiąnakt sugrįžkite,
Sapnai,
Ateikit prie ugnelės,
Vėlės,
Pabūsime drauge, nors vieną naktį,
Vieną dieną...
Kol jus prisimenu,
Jūs – su manimi,
Palaidoti ir prisikėlę.
Dievo keliai – nežinomi,
Nežinome ir ko vėliau
Iš visų mūsų jis norėjo.
Sugrįžkite
Šią naktį,
Vėlės.






Juoda spalva




Juodasis varne,
Kiekvieną rudenį
Tave matau,
Noriu paklausti,
Gal ir tu – senolis,
Žinai daugiau,
Nei kiti žmonės?
Ką parnešei iš ano krašto,
Iš kur atskridai,
Kodėl tavo juodi,
Ne balti marškiniai,
Kuriuos tau sesė dovanojo?
Jų – dvylika,
O aš tik vienas palikau,
Vienus juos teturiu
Ir tuos pačius nešioju,
Jie, skalbiami lietaus,
Mazgojami žiemos,
Todėl ir tapo juodi...
Tu nebijok juodos spalvos, –
Ji tik ramybę dovanoja.





Sukaktys



Daug ąžuolų senų mačiau,
Jie – vis tokie,
Kaip buvo, netgi bus
Ir prieš penkiasdešimt,
Ir po tiek pat metų...
Oi, palinkau prie medžio,
Lyg kertama šaka,
Nes laikas ir Tave pakirto
Ir tiek nesulaukusį...
Nukritę lapai ant takelio,
Kur daugel kartų
Abu vaikščiojome;
Buvo pavasaris,
Pražydęs mėlynai,
Meilės žodžius čia barstėme...
Papūtė vėjas rudeninis,
Praskrido klevo lapas
Virš mano galvos...
Gal jis, tiktai jis vienas
Suprato, ko čia vaikštau...







2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

Pamąstymai




Greit keičiasi laikai –
Technika, mokslas, medicina
Ir lyros plunksna
Darosi neatsiejami,
Net gimsta žmonės,
Tarsi nepaprastai – mėgintuvėliuose...
Rašo ant virtualios lentos,
Kiti – į gamtą,
Be jokių vadovėlių...
Eksperimentai – žmonės,
Jų pačių ir sukurti,
Bet atviras Achilo kulnas
Iki šių dienų, –
Kažkas pašauna
Ir pagaliau sudegina
Ar užkasa lavoną...



Stichinių nelaimių aukoms




Saulutė Žemės nepaleidžia,
Nes ji – dalelė jos,
Iki dabar viduriuose
Ugnis plevena,
Kur išsiveržia,
Viską griauna...
Tarsi ant skylančios briaunos
Stoviu ir mąstau, –
Po kojomis – būtis,
Kyla malda į dangų,
Kas dieną dreba planeta,
Nusineša gyvenimus.
Kalnuose – vienuolynai
Ant skalūno – juodo, balto –
Net šiandien užrašytos datos
Kapinynuose
Ant akmenų, bazalto...
Su kryžiumi ar visai be jo,
Pavirtusios į dulkes,
Bet visos datos – ateičiai
Ir svarbios.
Tyliai pasimelskime.





Laiškai



„Balandėle miela“...

Skamba melodija,
Sūpuoja ramus ritmas,
Tarsi švelni ranka,
Apgaubianti pečius,
Veda takeliu,
Neleidžia per toli nuklysti...
Degu žvakelę,
Laišką tau rašysiu,
Paduosiu baltajai balandei,
Tegu ji neša pas tave
Ir atgal sugrįžta...
Mus jungia, amžiams jungs
Bendra jaunystė
Ir kartu auginti abiejų vaikai,
Tik per anksti sustojai
Kryžkelėje.



Pabūkime drauge



Neatsisveikinęs tu išėjai,
Turbūt tikėjaisi ir gyvenai su viltimi,
Kad ilgai čia būsi,
O gal nebuvo ir jėgų,
Nes šaukiami dangaus
Visi paklūsta.
Su vilties spinduliu
Ir žvakės šviesoje
Dabar ilgam pabūsime.



2016 m. spalio 29 d., šeštadienis

Pažinimas




Kas dieną – vis tas pats,
Ir kasdienybė atsibodo,
Nors ranką tau paduodu,
Tikėdama, kad man padėsi,
Rasti sapną vakare...
Kol vakaras ateina,
Būna ilga diena,
O per tą laiką
Surandu kitą pasaulį
Ir neblėstančią svajonę –
Bėgsiu pas tave,
Papasakosiu, ką jaučiu
Tik tau, vieninteliam,
Atsikratysiu abejonių
Ir atsakysiu sau,
Kodėl tavęs pavydžiu saulei,
Kam pykstamės, vėl susitaikome,
Taip būna visada,
Kol vienas kitame
Atrandame save...
Nepaprastas šis vakaras
Prie mirksinčių žvaigždelių,
Vėlyvas vakaras prie žvakių,
Toks – pirmutinis,
Gal ir paskutinis...
Kas tada?
Užsimerkiau prieš nežinią
Ir nugrimzdau į naktį,
Atleidau sau ir tau
Už buvusias, pilkas...
Oi, per trumpa naktis,
Dabar tik pažinau tave.



Metai - siūlų kamuolys




Ilgas gyvenimas –
Tai siūlų kamuolys,
Tik linas – margas margas, –
Kiek saulė davė
Nuostabių spalvų,
Vaivorykštėje vasarą įaudė...
O į gyvenimo stakles
Pirmiausia sėdasi vyriausi –
Močiutės, pro močiutės
Ir pro pro močiutės
Dar vis audžia, audžia...
Davė Dievas metus
Visiems senoliams,
Kad visą kamuolį
Išnarpliotume.



Vėlinės


Artimieji




Du medžiai viens prie kito
Dar nuo vaikystės auga,
Šakas suglaudę džiaugiasi
Ir ilsisi pavargę...
Visokie vėjai pūtė,
Dažnai – labai nedraugiški,
Bet viršūne – į saulę,
O šaknimis – į žemę
Likimas lėmė būtį...
Berželį, drebulėlę,
Kaštoną ir liepelę
Siūbuojančius net žiemą
Pagarbina vėjelis...
Susipina šakelėmis
Ir stovi – taip suauga,
Lyg brolis seserėlę
Kiekvieną dieną lanko
Prie viešo ilgo kelio,
Kaip giedrą dangų saugo...






Ilgiausių metų


Pasikalbėjimai


Sugrįžimai


Atklydusi mintis


Aktualijos


2016 m. spalio 28 d., penktadienis

Vėlinių liepsnelė



Jeigu nebūtų tavęs šaukęs
Dievas ar likimas,
Būtume lig šiol drauge,
Būtų užaugę mūsų sūnūs,
Be didelių turtų,
Betgi šeimoje...
Degu kiekvieną dieną
Vilties žvakę,
Kad jos liepsna
Pasiektų ir tave,
Tikiu, kad ir per Vėlines
Prie tavo kojų prisiglaudžia
Sparnuotas angelas
Ir parneša žinias,
Kaip žemėje gyvenam mes...




Sėkmingo darbo




Pradėtas darbas
Sėkmę vainikuoja,
Rudens arimais
Rausia vagą
Kiekvienas artojas,
Supiltas derlius į aruodus
Duona kvepia,
Pasėtas grūdas
Naują šaukia derlių.
Delnuose – nuospaudos,
Širdy – daina,
Pavasarį ir vyturio giesmė
Prikelia varpas,
O ant jų – drugelis
Plazdena saulėje,
Skaičiuoja savo,
Mūsų dalią...



Gyvenimo tarpsniai





Senas ar mažas -
Ta pati dalia,
Tik skiriasi vystyklai,
Kol remiasi lazda,
Pasikelia...
Mažą pakelia mama,
Parodo dangų,
Debesėlį, kaip kepurę,
Pagirdo, pamaitina,
Tuo, ką turi...
Baisiausia, kada senas
Šaukšto nenuturi,
O vis tiek į dangų
Abu žiūri...





Iš gilumos




Semiu iš šulinio gilaus
Ir nepasiekiu dugno,
Po juo yra gelmė,
Kelis net vandenynus
Žemė turi...
O kur dar žemės viduriai,
Ant jo – pasaulis visas,
Iš ten ir veržiasi srovė,
Karšta lava ištrykšta
Ir degindama nešasi
Žalius miškus,
Palieka kalną pliką...
Gyvybė ir mirtis –
Visai greta,
Skubu išsemti ir užpildyti
Ramybės tuštumą.




2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Užuojauta



Nijolės Pavaratnikaitės atminimui

Anykščiai
Šiandieną varpas suskambėjo –
Išėjo, išlydėjo,
Ir pamąsčiau:
„Gal rytoj man skambės“...
Paliko properša dangaus skliaute,
Širdy – šešėlis,
Prisiminimai mūsų klasės
Ir jaunystės atmintis.
Mirtis – neišvengiama,
Bet visada ji ne laiku ateina,
Niekas negali
Užpildyti ir artimųjų netekties.
Kas liko žemėje,
Juoda žeme užpylė,
Ant smėlio kauburio
Padėtos baltos gėlės
Su visais liūdės,
Į dangų kilo
Siela ir giesmė...
A+A




Dovana



Gražiausia dovana –
Mažyčio vaiko,
Kai nuskina ir tiesia,
Nelaukia padėkos,
Nespėjus pasakyti „ačiū“,
Tiesia antrą
Ir jau laikau ant delno
Du baltus burbulus...
Trečią norėjo paragauti,
Bet jau reikėjo aiškinti,
Kad šie – nevalgomi,
Nors labai gražūs,
Linguoja ant plonos šakos
Tik vėjo supami...
Suskambo gėris,
Lyg bažnyčios varpas,
Vitražai – prieš akis,
Bet ir vaikystė gali
Sujaudinti ligi pat širdies.




Poezija



Poezija – ne tribūna,
Kurią reikėtų užkariauti, –
Kiekvienas žodis – iš savęs,
Per savo širdį plaukia...
Kada užplūsta džiaugsmo,
Liūdesio banga,
Atsirita ir žodis,
Pavirsta smilga pakelės,
Nendre siūbuoja ežere,
Lyg nerimą žvejoja,
Iš gilumų ištraukia,
Grožisi...
Poezija suvirpina sielos stygas,
Ir nuveda į krantą,
Kur ilsisi ramiai
Minties oazėje dievaitės...



Prikeltas žodis



Sudėkim liūdesį
Į atminties mažą kraitę
Ir posmai uždainuos
Jaunystės žavesiu,
Giesme mergaitės...
Pralėkdamas štai vėjas
Plaukus pakedena,
Saulutė skruostus pabučiuoja,
Raudoniu papuošia ruduo,
Žiema pasidabruoja
Pušį, eglę seną...
Gyvenimas – vanduo,
Jis amžinai sruvena,
Jeigu vaikystės juoką
Girdime zylės čirenime...





Vienišiems




Po trumpiausios dienos
Bus pavasaris žalias,
Suskambės ausyse
Švento Petro varpeliai,
Sumirgės po langais
Pakalnučių žiedeliai...
Po bemiegės nakties
Laukia auštantis rytas
Ir atvers atskubėjęs
Minčių pilną taupyklę...
Visada nuo širdies
Laša perlas – tai lašas,
Kuriame ir viltis,
Ir tyra atmintis,
Ir gerumas bekraštis...
Prisirinksiu lašų
Nuo langų ir gėlių,
Dovanosiu visiems,
Nes visus jus myliu,
Bet labiausiai tave,
Kurio jau neturiu...




Atviras dangus



Ruduo lauke,
Pavasaris širdy...
Žiema prapuolė,
Gal susisuko smilkiny...
Einu į mišką
Žibučių prisiskinti,
Dangus – gėlėtas
Baltais debesimis,
Į apskritą vainiką
Taip gražiai supintas,
Dar tavo akys vidury...
Oi, pamilau tave,
Bučiuoju mintyse,
Sapnuoju naktimis,
Nesislapstyk.




2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

Čia – visas grožis



Bėgiojau po balas,
Taškiau jas į šalis,
Suskeldėdavo kojos,
Skaudėjo ne širdis,
Todėl siela dainuodavo...
Laisvuose laukuose
Ir paukščiai miškuose
Giesmes giedojo,
Parodė, kad pasaulis
Visada šalia,
Gimtinės ir balutėse –
Gyvybės visata,
Visas mažas grožis.





Vakaro mintys



Gal neverta esu,
Kad Tu mane lydėtumei
Nuo žemės lig dangaus,
Dėkoju, kad paskyrei
Paprastą gyvenimą,
Kuriuo tėveliai ėjo,
Su jais ir aš buvau.
Davei ir laimę,
Pirmą krikšto sakramentą,
Šeimos džiaugsmus,
Nepriteklius, klaidas,
Kuriuos nešuosi širdyje
Lig paskutinio patepimo švento
Ir nuodėmes atleisi,
Kaip aš kitiems atleidžiu
Vingiuotame kely...






Gyvenimo druska



Dabar turiu
Daugiau vaikų,
Du atskirus pasaulius,
Vienas – tai tu,
Nešiesi savo saulę...
Nušvinta išsigiedrijęs dangus,
Kai pamatau ir tavo akyse
Dangaus plotelį,
Tokią trapią laimę,
Nes be užuovėjos,
Nebūtų tylumos,
O be kančios – ašaros,
Druskos
Gyvenimo...




Kelias – į žemę



Ruduo – turtuolis
Ir tuo pačiu – vagis,
Ką pasigavęs, plėšia,
Į žemę beria grūdą,
Kelią rodo tiesų...
Visi joje gi kažkada
Ir pasislėpsime.





Seni randai



Seni randai neskauda,
Tik pasilikusi žymė
Bjauroja...
Dengi bet kuo,
Kad nematytų svetimas,
Neglostytų vien dėl paikos
Užuojautos...
Taip saugai netgi ašarą,
Nes gali prisireikti jos
Rytojui.


Atklydusi mintis


Laimės žavesys




Dabar – pats laikas
Prakalbinti jausmus,
Dabar ar niekada, –
Nušvito visas mėlynas dangus,
Saulutė paėmė už rankos
Ir vedasi mane...
Saulės takai – tai laimė,
Svajonės, žavesys,
Kai viską užmirštu pasaulyje,
Pakėlusi rankas lekiu
Į tą vienintelę švieselę,
Meilę.


2016 m. spalio 25 d., antradienis

Ką tu dabar veiki




Senokai nekalbėjau
Apie tikrą meilę,
Seniai seniai
Tau nieko nesakiau,
Nebuvo progos,
Neatėjai prie durų,
Nepaskambinai nė karto,
Lyg viskas buvo praeity...
Prisimeni,
Tau vakar glosčiau plaukus,
Ne vėjas juos kedeno,
Gal ir dabar jauti...
Pečius apglėbusi
Šiandien paklausčiau,
Ką vakarais veiki.
Dainuoja lietaus vingiai
Ant rasoto lango
Ta pačia gaida,
Tiktai tavęs nėra,
Neturiu su kuo klausytis
Meilės dainų, romansų
Naktimis.





Mes – piliečiai



Ramu, bet plaka
Nerami širdis,
Taip visko noriu, –
Kokios galvelės,
Siauri skersgatviai
Dabar atrodo oriai.
Tiesia naujas gatves,
Stato ant senųjų
Pamatų naujus,
Atkasa lobius, –
Monetos nesudyla
Ir per šimtmečius,
Brangesnės tapo,
Negu tais laikais,
Kada už jas pirko
Apavą ir duoną.
Ką mes paliksime
Savo vaikams,
Ką šiandien užkasėme
Į žemelę juodą?





Šaukianti širdis




Girdėjai, klykia
Sakalo širdis?
Jam reikia aukščio,
Reikia dangaus
Ir skrydžio auštant...
Laukia lizde vaikai,
Prisimena ir sklendžia,
Prie žemės žalumos
Sparnus suglaudžia...
Kas jį pakeis,
Kam rūpi kito šauksmas?
Neaplankyti lieka
Slėniai ir kalnai,
Nesveikinti draugai,
Medžiai žaliuoja,
Kaip šią vasarą žaliavę, -
Taip čia ankšta...
Ruduo jau nurengė medžius,
Apsiplunksnavo jo vaikai,
Paliko tuščias lizdas
Ant smailios briaunos,
Sustingo ore šauksmas...




Paralelės




Tu – nenuspėjamas,
Kaip rudens vėjas,
Kartais švelnus,
Kaip žiedas orchidėjos,
O kitąkart esi dygus,
Lyg kaktuso spyglys,
Įskaudini jausmus,
Esi man paslaptis,
Baugu...
Vingiuotas kelias –
Nėra paralelių,
Išsiskiria, vėl susieina,
Kada sielos šąla,
Kai ruduo ateina,
Žiema susivėlina...
Prie kryžkelių – kryželiai,
Darbuojasi dievadirbiai,
Po metų taiso,
Kas buvo negerai,
Prie jų sodina ir medelį...
Čia kryžiaus ženklo
Piešti negaliu,
Abu negalime.




Tyliai tyliai...



Tyliu, klausausi, –
Lapas krenta,
Cypsi zylė,
Lašas žemę merkia,
Žvaigždės byra...
Mano lemtis – gyvenimas, –
Skubu į tolį,
Kol pėdose šviesa
Spindėti ima,
Saulutės spindulys
Pro debesį išnyra...
Klausykime kartu, –
Tos pačios giesmės
Ir ta pati lyra
Nubraukia naktį nuo kaktos
Ir nerimo raukšles išlygina.






Naktų prisiminimai




Trumpėja dienos,
Vakarais – taip ilgu,
Naktis užuolaidą
Sunkią nuleidžia
Ir šnabžda iki ryto:
Užmik, užmik užmik...
Sapne girdžiu žingsnius,
Kažkas labai brangus ateina
Ir stengiasi išbudinti
Senus prisiminimus,
Paliečia ir bučiuoja veidą...
Neklausiu net, kas tu,
Pažįstu žingsnių aidą,
Įsikniaubiu, prisiglaudžiu
Ir abu kalbame
Tą pačią maldą...
Oi, nepalik, maldauju.
Nelaukiu ryto,
Jei diena – be saulės.




2016 m. spalio 24 d., pirmadienis

Meilės karalystė



Dangus sukuria žemėj
Grožio karalystę,
Lašai – jaunystė,
Netgi ruduo savaip žavus,
Kai talžo vienišus medžius...
Lūpos prie stiklo
Tyliai prisiglaudžia,
Alsavimą lange įspaudžia
Ir teka gyslomis vanduo
Į širdį lyg ruduo...
Ant drėgno tako krenta
Soties obuoliai,
Jų skambus garsas
Skverbiasi giliai giliai...
Einu per lapų kilimą auksinį,
Saulėlydis man kelią
Per jausmų alėją
Rudenėjant mina...
Vėl bėgu pas tave,
Nors ir bijau paslysti,
O ką myliu labiausiai,
Dabar nepasakysiu...





Gėrybių stalas



Gilių kava –
Stipresnė už arbatą,
Čiobreliai – nuo slogos,
Bet labai kvepia,
Kaštonas – tik nuo sąnarių,
Kada paeiti nesmagu.
Visus ruduo pavaišina,
Prie stalo susodina,
Pasiūlo obuolį,
Vynuogių vyno...
Daina pati širdy užgimsta,
Žodžių prisirenku
Po vieną lašą
Ir į taures supilstau.
Tik nepalikite suolelio,
Ant kurio sėdėjome,
Jis labai tuščias,
Šlaput šlaputėlis,
Kai nekutena vėjas...