2016 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Pasibėdavojimai




Oi, dienos mano klapatų,
Kur pasidėčiau be draugų,
Kaip naktį vienumoj praleisčiau,
Į sieną nusigręžus knarkčiau,
O ryte anksčiau nesikelčiau,
Tiktai - po devynių,
Jeigu pilve negurgtų,
Jei baltas katinas nekniauktų...
Oi, vakarai ilgi,
Kaip šimtabalsės stygos,
Paskambinu ir atrandu,
Kad ir ne taip blogai
Vienišiams...





Motinos širdyje



Užmik, sūnau, budėsiu,
Lyg supčiau vėl ant rankų,
Nuo mažų dienų;
Ant kelių – rankšluostis,
Įausiu, parašysiu
Tau naujas giesmes,
Kaip ir kiekvieną rytą,
Rasi ant palangės
Baltą pašto balandį,
Jis viską neša pas tave
Su rudeniu sykiu...
Prie pirštų limpa
Visa eilė klavišų –
Tai muzikos garsai,
Kurių galiu klausytis,
Kaip vėjo gūsių,
Amžinai...
Mūsų lopšinės – dar kitokios,
Su meile, grauduliu,
Jos tiktų ir po kryželiu...
Jauti, supu.


Pragaištinga valanda




Pasisveikinu su vėtra,
Šilo aidu iš toli,
Tylia vasara saulėta, –
Jos pamiršti negali...

Ruduo beldžiasi į klėtį,
Kaip bernelis į duris,
Nekantrus ir užsibrėžęs,
Nes vis tiek atidarys...

Oi, pavasaris ant sienų
Ir naujų žiedų būrys,
Bursime ramunės žiede,
Lauksim, ką jis pasakys...

Viską lemia buvęs laikas,
Pragaištinga valanda,
O skuba – tai pats likimas,
Trauktis jau nėra kada...

Pro būties šarmotą skarą
Tiesiu pirštinėtą ranką...
Jau – žiema.



Rudens akordai už langų




Gražiu žodžiu neužliūliuosiu, –
Seniai romansų negirdžiu,
Kažkada kūriau sonetus,
Bet jau – ruduo
Ir koks akordas tiktų,
Kai beldžiasi lietus...
Lapai po vieną krenta,
Stiprėja vėjas už langų,
Siūbuoja klevo šakos,
Viršūnėje – dar taip šviesu...
Pavasarį kiekvienas medis auga
Ir stiebiasi į dangų,
O man – ruduo,
Bet akyse – toks ilgesys
Prabėgusių dienų,
Kelis akordus išgirstu
Ir vėl kuriu...

Mažosios prieverpstės



Albinas Šileika
Tautodailininkas

Rankų darbai – poezija,
Kaip mažas vaikas,
Kuris iš tavo sielos
Gimsta ir tavimi gyvena,
Kitu raštu alsuoja,
Nes mintyse plevena...
Kiekvieną dieną – nerimas,
Vis naujas brėžinys
Ir visada toks širdžiai mielas,
Kad ilgi vakarai,
Bemiegės naktys
Prie stalo užsimiršta.
Tokia trapi tavo lentelėje
Vingiuoja linija,
Tarsi vingrus upelis
Per pakalnes skuba,
Prie jų maži visuomet paukščiai
Lizdus suka...
Pasiklausyk rytais,
Oi, kaip jie čiulba.


2016 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Praregėjimas





Dienos prabėga,
Lyg srauniu upeliu
Lapas nuslysta,
O pasroviui, kad ir be vėjo,
Tą pačią turi kryptį,
Siūbuoja ir užkliūva,
Daug akmenų kelią pastoja,
Lengva pasiklysti...
Šis burinis laivelis,
Tik iš popieriaus lankstytas,
Daug sykių tiesintas sudyla
Ir vėl sulipdytas.
Pagauna sūkurys
Ir numeta prieš srovę...
Oi, kaip nelengva vėl pataikyti
Naujam gyvenimui
Koja į koją.





Karštas takas



Tegu nebūna saulės,
Pievas dengia rūkas,
Bet sieloje šviesu,
Kai vėl ir vėl prisimenu,
Tą pirmą kartą,
Kai pabučiavai
Tiesiai į lūpas.
Prisiglaudžiau tau prie krūtinės
Ir maniau, kad man nemelavai...
Oi, pasitvirtino jausmai
Net su kaupu,
Dabar vis priklaupiu,
Nors mintimis lankau,
Dedu gėles
Ant mūsų meilės kapo...
Net ir dabar nesuprantu,
Kai lyja rudenį,
Kas čia per veidą rieda...
Palietusi žinau,
Kad ne lietus – labai sūrus
Ir vis dar laša, laša...
Matau kas dieną vis aiškiau,
Kur veda šitas
Karštas takas.


Laimingo rudens



Kaip čia smagu
Linkėjimus rašyti,
Tu – pabučiuotas
Rudens spalvotom lūpom,
Palaimintas net ir nukritęs.
Pasibaigė melodija,
Kai ant šakos
Tau vėjas grojo,
Dabar gyvenimas dar tęsiasi
Prie mano kojų...




Paveikslas




Draugų – mažas ratas,
Visus aplankysiu,
Pro atvertą langą
„Labanakt“ sakysiu.
Kam laimės pritrūko,
Su džiaugsmu rašysiu,
Tegu tik išbėga
Į gatvę ar kiemą,
Aprodysiu klevą
Ir beržą , ir liepą...
Kiekvieną paveikslą,
Rausvai nudažysiu,
Pasiųsiu – tebūna
Ant atviros sienos,
Tarsi rudens aidas
Per ilgąją žiemą...
O kitoje pusėje
Geltonai nubrėšiu
Į tavąją širdį
Vienintelę tiesę,
Kad užklystų saulė,
Kai liksime dviese.




Skyrybos pamokėlė



Rašai visą gyvenimą,
Betgi susimąstai,
Kada ir kokį ženklą dėti, –
Dažniausiai pasitaikantis kablelis
Gali išskirti, nebe susisieksi,
Todėl atskiriama nutolusi mintis
Pažymima – kablelis ir brūkšnys.
O vieną brūkšnį gali dėti
Net po kiekvieno žodžio,
Kai imi skubėti,–
Jisai – tiesioji,
Kvieslė į kelionę,
Kur susitinka geri žmonės...
Dažnai ir dvitaškis praverčia,
Kai aiškini kelintą kartą,
Bet būna ir tiesioginė kalba,
Tada prakiūra visas maišas,
Pabyra žodžių lavina...
Labai pamėgo daugtaškį poetai,
Kada neranda žodžių,
Krapštosi po sielą,
Lyg po kiaurą rėtį,
Kai nėra kur dėtis...
Po daugelio klajonių
Į namus sugrįžęs
Padedi tašką,
Tarsi paskutinį sykį...
Ryte prabudęs nutrini
Arba geriau – du pridedi.
Oi, pamiršau kabliataškį,
Bet jį jau moksliškai
Paaiškinkit, kas galite, –
Ne taip jau paprasta gyvenimą
Aprėpti.




Bobų vasarą



Žiedai – tai gėris,
Kaip daina ir saulė,
Kuri keliauja per pasaulį;
Nuo vieno ryto iki kito,
Kol šalna nepakando,
Nenuvyto.
Dar bobų vasara
Ir daugelis spalvų matytos,
Nuo vasaros atklydo,
Tarsi sustingo, pasiliko...
Ruduo pavasariui prilygsta,
Nes kiekvienas lapas,
Vis kita spalva pražydęs.
Šerkšnas nubalina šakas,
Laukinės uogos spindi
Saulėj baltais perlais,
Vėl rasa...
Dažnai nuprausia debesėlis,
Toks šiltas ir beribis,
Po to – mėlis.
Vis ieškau danguje tavo akių,
Nes pasiilgau bobų vasaros
Audrų...


2016 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Per bobų vasarą



Lyja...
Girdi?
Už lango lašai teška,
Rudens lietus
Šaltesnis net už snaigę,
Ji ištirpsta,
Laša.
Sušlapo rausvas
Klevo lapas,
Medis verkia,
Jo vaikelių mąžta.
Kur parašys saulutė
Laišką,
Uždės juodą tašką,
Nes tai – tik antspaudas,
Kad laikas nesugrįžta,
Atbėga bobų vasara.
Kada žydėjo smilgos,
Nuo jų riedėjo rasos,
Paskui vorai
Nupynė tinklą,
Vingrų raštą,
Pasigavo musę,
Ant jo dar kybo
Juodas taškas.
Gal spindi ašara, –
Lyg debesėlio
Lašas?
Aš ten?




Vapsva


Rudenėjant zyzia vapsvos,
Nes nukritę obuoliai
Skleidžia skanų kvapą,
Netgi pats užsimanai
Vaisiaus paragauti...
O saldiniai ant obels –
Jau tuščiaviduriai,
Ten senokai kabaruoja,
Vapsvos įsikūrusios.
Turbūt džiaugiasi laukinė,
Kad jos vaisiai rūgštūs,
Nes aplenkia ją vapsva,
Bet grožio netrūksta.
Pažiūrėjau ir gana,
Aukštybėse kiurkso,
Tarsi kaimiška dešra,
Gerokai pasūdyta...
Pasikrapščiau kišenes –
Pinigėlių trūksta.

Per duobes




Eina pėstieji – taką mina,
Į naują kelią veda
Lyg į Romą
Per gatves...
Kaukši kulniukai smailūs
Ir iškerta šaligatvyje
Gilias duobutes.
Važiuoja sunkūs troleibusai,
Stotelėse jų laukia
Į darbą ar iš darbo tūkstančiai,
Net burdamiesi toje pat vietoje
Prastovi nežymias.
Važiuojam, kol dar bilda ratai,
Užtaiso amžinas duobes,
Bet vėl ir vėl gatvė suyra, –
Visi juk turi darbo
Iki vėlyvo vakaro,
Gilios žiemos,
Gerai, kad jų yra...
Gili duobė – tai paskutinis taškas,
Užpils ir niekur nebeveš.





Saulės laikrodis




Saulė aukštyn pasilypėjo
Ir stebisi – ruduo atėjo...
Kada apskries pusę pasaulio,
Bus ten pavasaris,
Palmių viršūnėse siūbuosis vėjas...
Aš – vėtrungė,
Gręžiojuosi aplinkui,
Iš kur jis pučia,
Ant skruostų žaidžia sau
Maži saulės zuikučiai,
Lyg įbesta lazda į žemę,
Pasodintos ratu gėlės...
Nukritęs lapas sučiužėjo –
Tai tik skambutis į duris,
Kad saulės laikrodžio
Rodyklės sukasi,
Diena trumpėja...
Neužrašiau sekundės – ji praėjo,
Nusinešė ir juoką,
Kuris, atrodo, vakar dar skambėjo...
Pakilo paukščiai,
Skristi panorėję,
Vėl nutūpė šakas, –
Taip grįžta visos dienos...
Gal ne čia?

2016 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Besikartojantys vaizdai




Niekas nebėga iš namų,
Kol gera, šilta ir ramu,
Tiktai nuo bado arba vilkai gaudo,
Tada pasislepia po krūmais,
Dreba ir vis laukia,
Gal nepamatys ar neišalkęs...
Niekas nekyla iš lizdų,
Kol sparnai neužaugę,
Nebent kažkas išbaido.
Sotiems net ir dabar neaišku,
Kaip išgąstis kraupus,
Jei skęstančių ne gaila.
Mačiau ir pasakoju
Ne pramanus ar legendas,
Bet vėl atkurtą vaizdą,
Kada benamis svetimam krašte
Lipšniais vis kamuoliukais žaidžia
Ir taikosi į kišenes
Užsižiopsojusių praeivių.
O mes kariaujame...
Su kuo, už ką?
Per nugarą net šiurpas eina.

Malda



Palaimink, Dieve, mus,
Mes tokie vieniši
Šiame pasaulyje,
Kaip dulkės prie akmens,
Prispaustos kitu akmeniu...
Padėk mano vaikams,
Priėjus trečią akmenį,
Pavargus atsisėsti,
Pailsėti valandėlę...
Neleisk pakelti niekada
Ir mesti netgi priešui,
Kad ir devintą akmenį...
Priglausk mane
Po dešimtuoju.
Amen.

Tiltas pas tave





Daug metų klydau,
Nes maniau,
Kad meilė – amžina,
Kaip kelias ar upelis,
Tiltai per marias, –
Nuo vieno kranto iki kito
Laumės juosta nutiesta,
Eini ir krašto nematai
Nei dieną, nei nakčia.
Daug metų bėgo svajose,
Kad upę perbrisiu
Ir lauksi tu manęs
Net kitame krante...
Kiek metų prireikė,
Kol supratau,
Kad mintys – vienas kelias
Pas tave.





Aukštai




Vijoklis beržą apsivijo
Ir pasikėlė taip aukštai,
Kad matė visą miestą,
Nuraudo pirmas,
O beržas dar žaliuoja,
Kai kur – geltoni garbiniai...
Madingos beržo sruogos, –
Ruduo – kirpėjas
Dažo taip lengvai,
Po vieną lapą, tarsi pinigėlį,
Vis prisega ir juokiasi,
Kodėl kiti nemoka
Papuošti taip gražiai.
Pavydžiu beržui jo šukuosenos,
Nes esu žiemos sesė
Taip seniai...
Norėčiau būti ir vijoklis,
Bet man – tai per aukštai.


Melodijos prikeltas



Ruduo – tai paskutinis mėnuo,
Kai žaluma gyva,
Šalna tik kur ne kur skrebena,
Vakare
Parausta dangaus mėlis...
Ilgi, tarsi lakštingalos giesmė,
Šešėliai
Įsipina į plaukus
Ir skamba vasaros nata,
Smuiko melodija sava –
Tai prigimtis dainuoja
Vėl pavasarį...
Oi, kokios mielos trelės!


Varpeliai




Prinoko skietmedis,
Tarsi naujai išsprogo,
Visas raudonas,
Bet geltonos uogos...
Jos lūpas dažo,
Skruostuose duobutės
Tokios spalvos galėtų
Net ir žiemą būti.
O tavo akys – mėlynas dangus,
Kiek laimės, gėrio, šilumos...
Atsigręžiau dar kartą pažiūrėti,
Įsikniaubiau tau į krūtinę,
Suskambo tūkstančiai varpelių
Skietmedžio...




Likę kvapai




Išskrenda paukščiai,
Gūžtos pasilieka,
Brendi per pievą,
Brydė lieka,
Eini keliu – prilimpa žvyras
Ir į namus nešiesi,
Kas pakliūva,
Kas nubyra...
Ant jo – dar kvapas,
Kurie prieš tave ėjo,
Matai tarsi per dūmus
Basutes senas,
Kurios nebekvepėjo...
Guminės padangos ir batai
Prispaudė dryžius
Ant karšto asfalto.
Žinai, kad eina, eis ir po tavęs,
Kas šiandien ėjo.
Nuo dirvų kyla rūkas,
Parsineši ir jaudulį,
Nors kaminų – nė kvapo...
Ar šuo sulos užuodęs
Svetimąjį?
Iš kur tas noras
Net sniege
Įminti savo pėdą?

Namuose




Namai – kišenė,
Likimas įdeda ir laukia,
Kada išgliaudys tarsi riešutą,
Paskui daužys ar skaldys;
Liks kevalas – tik sienos
Ir menki likučiai,
Nedžiugina beverčiai sendaikčiai,
Tas pats kas dieną...
Tegu ir toks paveikslas,
Bet geriau, nei nieko.



2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Dabar ar niekada



Saulėtekis ir vėl saulėlydis;
Diena trumpėja,
O čia pat – ilga naktis,
Pavasaris ir vėl ruduo
Klevo lapus pabėrė
Žaliu, rausvu, geltonu kilimu...
Už durų – laiko takas,
Pilnas svajonių ir gėlių,
Ilgai jos žydi,
Jeigu saulė nebekepina,
Vėsa – atokvėpis
Nuo buities reikalų.
Atklysta subrandintas žodis
MEILĖ
Vaikams ir artimiems,
Ko neiškeisiu į trumpą minutę, –
Nurimo aistros nepažįstamiems.
Oi, saulė nutvieskė
Ir spinduliai nužėrė visą dangų,
Po kojom – klevo lapų takas
Ir bėgu ten,
Kur būta kažkada...
Dabar ar niekada.





Pabaik pasakėlę





Mezgu vis pasaką
Iš trijų kamuoliukų –
Baltas siūlas nutrūko,
Paskelbė vasarą ir nurūko,
Lyg debesėlis – tai pūkas;
Liko svajonėje gijos
Laiką atsukus...
Paėmiau žalią –
Per pievas – į kalną,
Nuo kalno pats rieda,
Nesurišu mazgo,
Nes volungė tempia
Prie lizdo ir gieda:
Jurgiuk, kinkyk, paplak...
Prišaukė lietų.
Rišu geltoną – voras nutvėrė
Ir į palėpę nerte nunėrė...
Laimė – tai siūlas,
Kuris nutrūksta,
Todėl ir pasakai
Pabaigos trūksta.





Nauji Vilniaus kvartalai




Jau daugel metų
Vaikštau šia gatve,
Ja bėginėjo ir mano vaikai,
Vedžiau vaikaičius,
Kad parodyčiau ir jiems,
Kaip gera išlikusiame parke,
Net genį, voveraitę čia matai...
Oi, kokie čia garsai!
Pavasarį kalneliai
Apsipila žibutėmis ir plukėmis,
Susiporuoja antys
Ir kurkia varlės,
Neatskrenda, negaudo jų gandrai,
Kiekvienas vis gyvybę saugo
Ir glaudžiasi, kur jam gerai.
Prityla vasarą balsai, kai paukščiai peri,
Nutvieskia slėnį spinduliai,
Tada eini užvertęs galvą,
Mėlyną dangų tik matai...
Nepaprastas ruduo – tarsi brandus,
Įvairiaspalvis, tviskantis gyvenimas,
Belaukiantis žiemos,
Taip tada tviska sniego kauburiai.


Sulaukiau




Sušildo vaiko šypsena, –
Taip gera, kaip jauku,
Kada užmiega
Man ant kelių, įsikibęs rankos.
Galbūt sapnuoja mamą,
O gal mane,
Sugeriančią jo šypseną,
Kaip saulę...
Gerai žinau – einu į rudenį,
Šalna jau žemę kausto,
Kad jo ilgai nevesiu
Ir gyvenimo gatve,
Bet dar matysiu
Pirmą žingsnį...
Koks dar vaiskus dangus,
Pro klevo lapų šydą rausvą,
O vaiko akys,
Du mažyčiai spinduliai,
Jos šypsosi, be žodžių klausia,
Kur ta šalis,
Kurioje visiems gera augti...
Oi, šią valandą
Nebebaisus ilgėjantis šešėlis, –
Toks tyras ir gaivus
Prisiminimų vakaras...
Sulaukiau.




2016 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

Rūtos godos




Rūta žalioji...
Nedaug darželių,
Kur sėja rūtą,
Mažai seselių
Kasas dar pina,
Prie balto rūbo,
Vestuvių puokštei
Rožes jau skina...
Rūta žalioji...
Dainose skamba,
Bet jas pakeičia
Būgnai, gitaros...
Senos tos godos,
Kaip rankšluostėliai,
Ant kurių kvepia
Švieži kepalėliai...
Rūta žalioji -
Viena prie namo,
Nebepažįsta tavęs berneliai.



Medžių istorija




Kiek daug vaikų
Augina medžiai,
Bet daug miškų
Sudegina...
Iš jo – ir popierius,
Ant lapų – knygos,
Kurios išsaugo mūsų lūkesčius
Ir ydas.
Išrenka namui vietą,
Kasa pamatus,
Kad namą pastatytų,
Medžius kerta, –
Gatvę ištiesina, lieja asfaltą –
Dar kartą kerta,
Bet ne kiekvienas rašo,
Kiek iškirto...
Nekertama giria savaime auga,
Seniausią medį
Kartais netgi saugo,
Tada prasideda ir jo svajonė,
Kad bus aptvertas,
Lankys pramogų ištroškę žmonės...
Oi, pagaliau nukirs jį žaibas,
Siautulingas vėjas,
Kelmas atvers savo metus...
Bet kur vaikų istorijos,
Kiek medis jų pasėjo?
Daugelį mūsų jau iškirto
Ne tik vėjas...
Kapinėse ąžuoliniai kryžiai
Stovi, kaip stovėję.


2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Rudens kalendorius




Ruduo prasideda, kaip visada,
Klevas užsideda rausvą kepurę
Ir stebi lyg iš aukšto,
Nes beržo kasos gelsta pamažu,
Atrodo, kaip kukli mergaitė,
Tik į žemę žiūri.
Kodėl net medžiams rinko vardą?
Bet iš stebėjimų ilgų
Ir pavadinti mėnesiai,
Tiktai savaitės dienos – skaičiai.
Gražiausia – tai sekma diena,
Lyg protėviai prašneko
Ir išėjo į bažnyčią,
Taip šis žodis pasiliko –
Šventiškas.
Rugius pasėjo į dirvas,
O liną merkia, paskui jį nurengia –
Tai išmina spalius,
Kuriuos mažai kas matė,
Betgi liko vardas.
Puikus ir šis ruduo,
Klevo ir beržo lapai
Greitai kris – artėja lapkritys,
O šiandien gera –
Išskrendančias gerves sveikiname.



Alkis




Kiekvienas gyvas jaučia alkį –
Medžiui ir smilgai
Norisi žemės trąšios,
Rupšnoja juos tik žvėrys,
Slepiasi po jais vabalėliai
Nuo dienos kaitrios
Ir geria sultis iš pačios gamtos.
Dažnai prie gimtų vietų
Ilgai pasilieka antys,
Kai nebėra ko lesti,
Kiekvienas trupinys brangus,
Dėl jo net tenka peštis
Nariams vienos šeimos.
Tada nebejaučia pavojaus,
Net prie plėšrūno artinasi,
Kad pasiimtų trupinį
Prie pat jo kojų...
Man alkis – nerimas
Ir neviltis dėl sielos alkio,
Dėl artimam pavojaus,
Kad jo vaikai išalkę,
Bet nepaprašo trupinių,
O tyliai kenčia...
Tokia mintis užklupo,
Kada bėriau
Antims.



2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Vakaro eilutės


Ruduo


Iš aukštai krenta
Seno sodo obuoliai,
Suskausta...
Lyg sudejuoja obelis,
Kad jos vaikelis
Taip žemai – nebe pakelsi.
O klevo lapas
Leidžiasi lengvai,
Lyg rūkas pievoje,
Ir laukia, nesulaukia,
Kada žiema ateis,
Sušildys žemė,
Kaip savo vaikaitį...
Daug rudenį vaizdų,
Dangumi debesėliai slenka,
Pritildyti garsai,
Išskrido giesmininkai
Ir nusiminę inkilai...
Gal zylė pamatys
Ar voveraitė?
Girdėjau – kėkštai giles renka.
Rudens aruoduose
Visko užtenka.