Pražydo
rudeniop erškėtrožė,
Koks
puošnus visas krūmas,
Šalia
raudonom uogom džiugina
Laiku
pavasarį pražydęs,
Paukščiams
duos naudos.
Po to
ir antrą kartą
Akacijos
žydės.
Gal
jos ne čia užgimusios,
Pameta
laiką, rudenėliui šypsosi,
Bet
nebe taip ir kvepia,
Tiktai
džiugina akis.
Dažnai
pamąstome apie laiko ritmą,
Norėtum
antrą kartą sužydėti,
Rankas
į saulę tiesdamas
Meilius
žodžius kalbėti,
Pagauti
vis trumpėjantį ir spindulį,
Net
danguje savo paveikslą
Tarp
debesų nupiešęs
Paskutine
metų šiluma pasigėrėti
Ir
paskęsti dar atminimuose.
Antra
jaunystė – viltis apgaulinga…
Nebe
užmegs erškėtrožė,
Tik
žiedlapiai po vieną,
Kaip
ir dienos, nubyrės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą