2016 m. gegužės 28 d., šeštadienis

Savi kalneliai



Neturime tikrų kalnų,
Kurie iš klinčių ir uolų,
Kurias nugludina
Supykęs vėjas.
Mūsų kalneliai – tik iš gelto smėlio,
Per šimtmečius apaugę medžiais,
Retais ir atvežtais,
Čia žydi savos baltos ievos,
Kur, sako, guli milžinai,
Jų kaulai seniai sudūlėję...
Anksčiau dardėjo
Ūkininko ratai per aukštuosius kalnelius,
Smagiai ir į pakalnę nuriedėjo,
Kanopomis kapojo žvyrą,
Akmenų briaunas nugludino eiklūs žirgai,
Karius į tolimus kraštus nešiodami
Ir pavadinimais svečius dažnai viliojo,
Kol šie neišėjo.
Neturime aukštų,
Bet ir savus
Išgarbiname atminimais, –
Smėlio kalne – mediniai kryžiai,
Rūpintojėlis – tik iš ąžuolų
Ar savo rausvo molio –
Tai ir viskas,
Kas liko iš senovės.

Komentarų nėra: