Eglės rauda – aidas miške

Dėl vyro netekties,

Našlaičiais likusių vaikų

Iš skausmo motina

Egle pavirsta,

Nusvyra rankos,

Jos šakomis lietus,

Kaip ašaros pasipila

Per audrą šaltą,

Skaudžią liūtį,

Varo į mišką šiaurys nevidonas.

Tai kas, kad sūnūs dideli,

Nelaimės tyko dar didesnės,

Tada sustingsta kojos,

Tik bėga šaknimis vanduo

Ir plauna paskutinę viltį,

Kad gražesnis bus rytojus...

Niekas jau mūsų neužstos,

Tik vėjas plėšo

Ir palenkia tai į vieną,

Tai į kitą šoną...

Kaip atsitiesti motinai,

Nes vardo nepaklaus dangus,

Ryto aušroj ir vakare

Krauju raudonas...

Apsigaubiau žalia skara,

Bet ir po ja nyku,

Palaima – buvusi svajonė,

Kad būsime laimingi, nors senatvėje,

Kada vaikai užaugs,

Bet išsisklaidė rūkas, o ne užmarštis...

– Oi, Žilvine! –

Paliko amžina dejonė.