2016 m. balandžio 3 d., sekmadienis

Pavasario giesmė



Kai kas iš mūsų giminės, –
Visi paukščiai kalba skirtingai, –
Ištrauks ir žodį,
Kaip vieną siūlą – supintą, nedažytą –
Iš juodos žemės kamuolio,
Tiktai pavasaris turi žalių dažų,
Į debesėlio plaukus
Pindamas ne vieną pynę,
Tada pavirsta žodis ir giesme
Prie inkilų, drevių...
Žibuoklės žiedą jau segu, –
Ji – mėlynas dangus,
Gelmė tavo akių...
Pažvelk aukštyn,
Dabar jau daug ir danguje spalvų –
Raudona rytmečio aušra
Ir vakaro migla viršum laukų...
Kai žodis prašosi į ritmą,
Jį pakeliu prie lūpų ir nešu
Prie Joninių laužų,
Kad žodžių burtai išsipildytų...
Aukštai saulutė šypsosi,
Į žemę byra gintaro karoliai,
Paskęsta Baltijos dugne
Ir laukia žaibo blyksnio,
Šėlstančios audros trenksmų,
Tada iškyla žodis ir sudyla...
Tegu ir ši gija pražūsta
Tarp daugelio kitų.




Komentarų nėra: