Gyvybės prasmė

Ankstyvoje vaikystėje kiekvienas

Jaučia savo prasmę,

Pamąsto apie būtį,

Kiek metų reiks gyventi

Ir džiaugiasi pavasariu,

Kaip sprogstąs žiedas,

Gal tūkstantį net metų...

Juk ąžuolai ilgai gyvena,

Ilgai skraido varnas,

Vėžlys vandenyje,

Nors neša jį ne gandras.

Saulėtekis prasideda

Ir giria girdi vėjo gandą,

Kad keliasi iš ilgo miego,

Lukštenasi, kiti jau nardo...

Didi vandens – gyvybės paslaptis,

Kuri pagirdo ir jėgų suranda.

Gyvybė – tai žemės druska,

Puiki ir nepasaldinta, –

Priglauskime tėvus,

Tėvai – ir sūnus bei dukras,

Kurie tau davė prasmės pradžią.