2016 m. balandžio 29 d., penktadienis

Pavasario žiedai



Pavasario laukai –
Geltonų pienių pulkas,
Kada ant žalio kilimo
Išbarstomi žiedų šimtai.
Oi, vyšnios – baltos nuotakos,
Rausvais taškeliais nubarstyti
Jų veidai...
Saulutė šypsosi pamačiusi,
Kad ji – tokia graži,
Į žemės žiedelius šiandieną
Labiausiai panaši.
Jai tinka ir karūna, –
Šakelėje žiedai
Mums primena, kad šalnos būna
Ir net šalti lietaus lašai...
Pražys darželiuose greit tulpės,
Narcizai, lyg berneliai,
Segi žiedą prie kepurės
Ir lenkiasi grakščiai,
Alyvose jau laimė pasislėpusi,
Sunku ją rast labai...
Skuba pavasarį saulutė,
Kad neatšaltų žemėj meilė
Ir visų širdys plaktų
Karštai, ilgai.






Viskas - mamai

Mamytei


2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

Gyvybės prasmė



Ankstyvoje vaikystėje kiekvienas
Jaučia savo prasmę,
Pamąsto apie būtį,
Kiek metų reiks gyventi
Ir džiaugiasi pavasariu,
Kaip sprogstąs žiedas,
Gal tūkstantį net metų...
Juk ąžuolai ilgai gyvena,
Ilgai skraido varnas,
Vėžlys vandenyje,
Nors neša jį ne gandras.
Saulėtekis prasideda
Ir giria girdi vėjo gandą,
Kad keliasi iš ilgo miego,
Lukštenasi, kiti jau nardo...
Didi vandens – gyvybės paslaptis,
Kuri pagirdo ir jėgų suranda.
Gyvybė – tai žemės druska,
Puiki ir nepasaldinta, –
Priglauskime tėvus,
Tėvai – ir sūnus bei dukras,
Kurie tau davė prasmės pradžią.

2016 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Pasikalbėjimai



Kerta, oi, kerta
Ne tik rudenėjant,
Lieka ražienos,
Gelia ir bado
Širdį ne vieną...
Nulinksta medis,
Jaunas nuo vėjo,
Priglusta nuo šalčio
Smilgos geltonos
Grūdams išbyrėjus.
Byra pavasarį
Nuo uosio sėklos,
Tūkstančiai krenta,
Dygsta tik vienetai.
Kas neįleido į žemę daigo,
Tas ir paliko
Netgi be vaiko...
Toks jau likimas,
Daugelis sako,
Bet geriau svetimu
Skausmu gyventi,
Rinkti kaip grūdus
Nuo kitų tako...


Užuojauta




Klasės draugei Valei Tutkuvienei mirus.

Anykščių J. Biliūno mokytojos
Valės Tutkuvienės artimiesiems ir pažįstamiems

Užuojautas parašome dažniau,
Nei to norėtume –
Pažįstamiems, klasės draugams,
Vis per anksti išėjusiems.
Liga, kančia – tokia dalia vienokia,
Kada išeina amžinai,
Tik atsisveikinant apverkti mokame.
Ant kapo gėlės, ašara, malda
Ir artimųjų pažadai,
Kad prisimins dažnai,
Kelius, kuriais praėjo,
Kiti net ir jaunystės juoką.
Kaip saulė gręžiasi į vakarą,
Taip seka laikas iš paskos,
Gyvybės upėje suklumpama,
Nes taip nuo Dievo duota,
Nors ir labai to nenorėjome.



2016 m. balandžio 24 d., sekmadienis

Vaikų gimtadieniai




Pavasariu pakvipo kiemas, –
Geltonai žydi klevas
Ir vėjuje siūbuoja beržo žirginiai,
Prie mėlyno dangaus
Taip gražiai derinasi
Saulutės apšviesti takai...
Tenai, aukštai, tik paukščiai skrenda
Ir mūsų mintys lekia pramintais keliais,
Prisiminimai nutvieksti
Švelniais miražais
Sapne aplanko netikėtai –
Ryškiai, nelauktai...
Miela Mamyte,
Mano svajonėse – tik tavo rankos,
Priglaudžiančios ir švelnios,
Kaip debesų pūkai,
Tau padėka ir begalinė meilė,
Kad mane pakvietei į šį pasaulį margą,
Kur žydi gėlės,
Žemė puošiasi žaliai...



2016 m. balandžio 13 d., trečiadienis

Varpeliai žydi



Saulė klevą išbudino,
Pavasaris, klumpes nusipirkęs, atskubėjo
Ir žemė, vėl sula pakvipus
Gėles iš pašalo iškėlė...
Jos pirmos dangų pastebėjo
Ir mėlyną spalva
Visi darželiai sužydėjo.
Pirmasis žiedas visada gražus,
Geltonas jis ar mėlynas,
Net baltas nuostabus,
Toks tyras, tarsi geras palinkėjimas:
Būk sveikas ir stiprus
Pačiame sveikatos sužydėjime;
Vienam pražysti gal sunkiau,
Jeigu dar pučia šaltas vėjas,
Bet skambina gėlių varpeliai,
Pramerki rytą
Laukiančias akis,
Tarsi dangaus varteliai kviečia atsivėrę...


Naktinės užuolaidos



Kai lyja, saulės nematau,
Per maža šilumos,
Sustingsta lupose ir žodis,
Pasislepia jausmai
Netgi raukšlėj užuolaidos
Rūku kažką užrašęs...
Neperskaitau, tiktai žinau,
Kad ten – tik sapnas,
Seni prisiminimai grįžta,
Kaip slogus miražas.
Sugniaužiu rankas į kumščius,
Nes reikia lietų,
Darganas iškęsti.
Gal nesislėps ryt saulė,
Iš po debesies nusišypsos,
Apšvies ir dienos lūkesčius, –
Visas gyvenimas – pro stiklo akinius,
Juos keičia laikas,
Naktinėse užuolaidose pasislėpęs...


2016 m. balandžio 12 d., antradienis

Kada prieverpstė žėruoja



Vakarais tyliais lig ryto
Trinksi staklių nytys,
Siūlas bėga kaip upelis,
Galo nematyti...
Sesės sėda prie ratelių,
Saulė jas prižiūri,
Kad priverptų ir suspėtų
Baltus rietimus ištiesti iki lynorūtės.
Šilko siūlas – ataudėliai,
Auksas pakraštėly,
Sesių puošmena ant kaklo –
Suverti ant mėlynžiedžio
Gintaro karoliai,
Kada šoka ir dainuoja,
Kaspinai suplevėsuoja
Lietuvos gražuolių.
Saulė veja aukso giją,
Mėnuo sidabruoja,
Kelio dulkes rasos plauna,
Prieverpstė žėruoja...
Kur keliauja bernužėlis,
Tenai lydi sesės,
Geltonkasės ir darštuolės,
Kaip tavo dukrelė.








2016 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Sutapęs laikas



Tarp „taip“ ir „ne“ - tyla,
Toks ilgas laiko tarpsnis,
Nes tvyro nežinia,
Ar tu žodžius suprasi...
„Taip“ būna paskuba pasakoma,
Paskui sunku, neištrina ir metai.
„Ne“ būna per vėlai
Ir vėl per skruostą lašas sūrus teka,
Nušluostai ir jauti,
Kad kitas tvenkiasi ir seka...
Tylos - gili erdvė,
Pasirinkimas mažas,
Nes kaupiasi kažkas
Ir neramina jokios šnekos -
„Taip“ ar „ ne“
Seniai kažkam sakei, -
Dabar tyla už tave sako,
Kad baigiasi diena
Ir vakaras prislinko,
Stovi jau už lango...
„Taip“ ir „ne“ sutapo.

Kiekvieną dieną




Pabūkite su manimi,
Nors mintimis šiandieną,
Nes toks skurdus pasaulis,
Kada lieki tik pats su savimi,
Lyg šalnose pražydęs
Baltas žiedas...
Gali patarti, mokyti kas dieną,
Tiktai tavo žvilgsniu
Gyvensiu visą dieną.
Oi, kiek jūs turit reikalų
Ir sukatės kaip vėjo malūnėliai,
Prie žemės ranką priglaudžiau
Ir pajutau jos šaltą drėgmę...
Man reikia šilumos,
Kuri dalinama kiekvieną dieną.


2016 m. balandžio 8 d., penktadienis

Kas džiugina



Pasikalbu ryte su saule,
Padėkoju jai, kad šildo,
Šviesos ir akyse daugiau
Dar nuteka į širdį...
Nors du žiedeliai skleidžiasi,
Jau darosi linksmiau,
Bus ir daugiau – visi maži
Norėtų pasisveikinti.
Gal kambarinės gėlės
Taip savo šalį vis prisimena?



2016 m. balandžio 4 d., pirmadienis

Žemės diena mūsų laike




Žemės diena...
Kas valandą ir kas sekundę
Saulė visą žemę šildo,
Per parą apibėga ir pažiūri,
Kas dygsta, sprogsta, kyla...
Jai žemė matoma visa:
Vienoje pusėje – ruduo,
Pas mus – pavasaris,
Kitur – sniego kepurės.
O kur dar dykumos smėlėtos,
Be lašo vandens tyro,
Kalnai ir slėniai,
Sūrūs vandenynai...
Gal dar yra ir vietų,
Kur neįžengė žmogus
Ir neįsmeigė vėliavėlės?
Didinga žemė,
Galinga saulė,
Beribė visata...
Oi, kiek nežinomų žvaigždžių,
Nepanašių į žemę
Skriejančių planetų...
Dar ilgus amžius bus ką tyrinėti.
O saulė bėga tik mūsų laike,
Atrodo, stovim vietoje,
Į dangų žiūrime,
Iš to ir pasaką sukūrėme
Apie išsvajotus ledo rūmus...

2016 m. balandžio 3 d., sekmadienis

Pavasario giesmė



Kai kas iš mūsų giminės, –
Visi paukščiai kalba skirtingai, –
Ištrauks ir žodį,
Kaip vieną siūlą – supintą, nedažytą –
Iš juodos žemės kamuolio,
Tiktai pavasaris turi žalių dažų,
Į debesėlio plaukus
Pindamas ne vieną pynę,
Tada pavirsta žodis ir giesme
Prie inkilų, drevių...
Žibuoklės žiedą jau segu, –
Ji – mėlynas dangus,
Gelmė tavo akių...
Pažvelk aukštyn,
Dabar jau daug ir danguje spalvų –
Raudona rytmečio aušra
Ir vakaro migla viršum laukų...
Kai žodis prašosi į ritmą,
Jį pakeliu prie lūpų ir nešu
Prie Joninių laužų,
Kad žodžių burtai išsipildytų...
Aukštai saulutė šypsosi,
Į žemę byra gintaro karoliai,
Paskęsta Baltijos dugne
Ir laukia žaibo blyksnio,
Šėlstančios audros trenksmų,
Tada iškyla žodis ir sudyla...
Tegu ir ši gija pražūsta
Tarp daugelio kitų.




Karo aukos




Žiedai, žiedai...
Taip ilgu be žiedų,
Kol prasiskleidžia vienas,
Lauki ir gyveni
Su nerimu kas dieną...
Kad nenudžiūtų per anksti,
Žiūri į žiedą,
Prašai, kad imtų iš pačių šaknų
Gyvybę, sielos peną....
Po vieną skleidžiasi,
Prailgsta netgi dienos,
Bet jos ir naktį žydi,
Pasipuošia rytais
Ir mirksi akimis, –
Jas turime kiekvienas...
Nuo žemės tik į dangų
Kyla žvilgsnis
Ir visais pojūčiais žinai,
Dėl ko neramios dienos.
Pakildami tenai pilkieji vyturiai
Sutiks ir vanagą ne vieną,
Sušvilpia kulkos neprašytos,
Nukrenta vos pragydusi širdis,
Prie kojų – žiedas...
Vėl kulką kala, lieja
Tik iš šaltos geležtės,
Kurios nereikia paukščiui,
Vis krūpčioji pražydęs...


2016 m. balandžio 1 d., penktadienis

Nepameluota liko šiandien

Melagių diena netikra,
Jei nepamelavai iki pietų,
O daugeliui ir nėra kam meluoti,
Pasiklausei tik radijo,
Atgal negali prasitarti,
Kad mintyse – beribė tuštuma,
Nėra kuo girtis.
Taip metų metais gyveni,
Kur tik eini, nešiesi raktą,
Bijaisi, kad prieš tavo nosį
Durys neužsitrenktų,
Kas tave išleistų.
Ne, nemeluoju tau šį kartą,
Tik pasakoju, kaip apkarto,
Kai rytas nebesiskiria nuo vakaro:
Tamsu kambaryje,
Tamsu už lango
Ir tik dabar susimąstai,
Kas sugalvojo tokią dieną,
Kada ji džiuginanti tapo,
Kam ji...


Atvelykiui ir knygos vaikams dienai




Visi prisimena vaikus
Per didžiąsias šventes,
Kalėdas ir Velykas,
Ir dar po jų pradžiugina
Saldainiais ir margučiais,
Jiems paskirta ir įrašyta
Poezijos diena
Nuspalvintose ir mažųjų knygose...
Švelniausi žodžiai – tai tėvų,
Kurie juos prikelia kas rytą.
O garbingiausia  ta knyga,
Kuri beskaitant net kelioms kartoms,
Iš rankų – į rankas,
Ima ir suplyšta.
Pageltusi, bet vis aktuali,
Paukščių pasiklausius
Gamtos sakme vaikučiams parašyta.
Pavasaris, vėl paukščiai čiulba
Ir Atvelykis su margučiais
Paskui saulę ritasi...