Koks
geliantis ir įkyrus
Žiemos
lietus,
Nuo
jo pašiurpsta ne tik oda,
Bet
ir įsigeria į sąnarius
Ir
maudžia širdį,
Kad
negali stovėti vietoje,
Bėgioji
mintimis
Po
praeitį, kai buvo dar pavasaris,
Žydėjo
tavo sodas,
Kvepėjo
pievos, nupraustos
Šilto
lietaus, – jo buvo tiek nedaug,
Kad
išgaravo ir įsigėrė
Į
dirvožemį...
Paskui
ir vasarą palydavo.
Prisimeni
dienas po skėčiais?
Kaip
buvo gera mums abiem
Į
šilto lietaus pliūpsnį vis žiūrėti...
Prasideda
ruduo, kurio nepajunti,
Tik
krentanti dulksna ima mirgėti.
Po
kojomis slidu, gal jau žiema
Ir
toks šaltas lietus,
O ir
mintis į praeitį nubėga
Slėptis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą