2016 m. vasario 7 d., sekmadienis

Vakaras

Tolokai nuėjau
Nuo savo lūkesčių, svajonių,
Paklydau buityje...
Atsigręžiau į praeities takus
Ir nutirpau...
Kiek ten nepamačiau žabangų,
Kiek daug nežinios,
Kada gyvenimas – tik tavo,
Ne tau jis džiaugsmą dovanojo,
Kiek nerimo ir skausmo pažinau...
Nepasakosiu, nesuprasi,
Šalia juk nebuvai.
Tau – savas kelias,
Savas pažinimas
Ir kerintis rytais saulėtekis,
O mano – vakaras arti...
Sustojau ir bijau nakties,
Kaip nusibraukti šydą
Nerimo ir netekties?
Pridėk man tiktai ranką
Prie plazdančios širdies,
Minutę patylėk.

Komentarų nėra: