2016 m. vasario 29 d., pirmadienis

Raiščiai

Kaip nori tėtis ir mama
Padėti savo vaikui,
Kad būtų jam lengviau
Arba patiems greičiau,
Apauna batukus ir uždeda kepurę,
Užsegioja paltą.
O vaikas nori pats,
Nors ne visai saga šalia kitos,
Bato nutįsęs raištis,
Kepurė žiūri į lankas,
Bet koks laimingas,
Kad jau moka, tiek užaugo.
Broliukas padeda ir skubina:
- Greičiau, į kiemą einame.
Kaip sekasi mažam,
Taip ir išeina.
Ir net suaugusiam būna klaidų,
Nepastebėjai ir užminei raištį...


Ryto klausimas

Aš tave saugau,
Tu – mane,
Kas daugiau, neklauskime,
Per širdį nusirito lyg banga,
Tarsi šaltinio ūžesys:
Kažkas mus saugo...
Vos atveriu akis,
O tu jau klausi:
- Ar pavalgei?
Laikausi įsikibusi šių žodžių,
Kaip talismaną saugau...
Gal iš beržų jau laša
Kvepianti sula,
Kaip seniai šviežios neragavau
Ir nebeglostau medžių...
Palenkiau galvą,
Nors vėjo nėra,
Ant kelių krito lašas...
Oi, kaip seniai verkiau
Ir taip seniai beglosčiau
Tavo veidą.




2016 m. vasario 27 d., šeštadienis

Kelkis, eik

Ne laiku atsikėlei,
Anksti ar pramigai,
Ne vietoje sukosėjai
Ir daug ką praradai...
O dabar man sakai:
„Kelkis, einam, po kalnus pabėgiosim.“
Kojos juk pačios neina,
Reikia dar atsistoti...
Kalnelis, pats mažiausias,
O neįveikiamas dažnai,
Tik Lozorių prikėlė,
Stebuklo keli žodžiai:
„Kelkis, eik.“
Gal ne laiku atsibudai?



Vardai maldoje

Istorija ilga, joje ir žmonės,
Mini tik karvedžius, žymius,
O prie nežinomų nėra ir užrašo,
Pradingsta ir taip į užmarštį nueina,
Kad neatkas ir milžinai...
Gerai, kad lieka
Nors kitoms kartoms vardai.
Sudėjau rankas maldai
Ir sukalbu už tuos,
Kurie nespėjo, negalėjo savo vardo
Palikti - už visus.
Trumpa vieno istorija,
O laiko tėkmėje,
Ją nupučia lyg dulkę
Ir nebėra.
Ilgam iš kartos į kartą
Perduodama tik malda.
Jau mano vakaras...
Gana.

2016 m. vasario 26 d., penktadienis

Kiaulė taupyklė

Pragyveni šią dieną ir mąstai,
Kiek sutaupei skatikų,
Bet jų ir neturėjai daugel metų
Ir supranti, kad molinė taupyklė
Sudūžta nuo senatvės ir tuščia,
Galbūt supykusi...
Naktį praleidai kalbėdamas su nemiga,
Bet ką čia išmąstysi,
Jei puodžius kiaulę neišdegusią
Visą gyvenimą pakišo...
Kas pirktų nerimą,
Pigiai parduotum, išmainytum į taupyklę,
Nes kiauliškas gyvenimas
Visiems ir visada netiko.



Kas laukia

Daug metų negalvojau,
Kas bus rytoj ryte,
Tik kėliausi su mintimi,
Kad laukia darbas,
O šis ir murzinas, dažnai nepatrauklus,
Bet reikia dirbti, – rūpesčius sumažina.
Atėjo ta diena, kai supranti,
Kad metai – stabdis.
Oi, koks vaiskus dangus,
Pavasarėjantis ir šaukiantis,
Snieguolės po langais
Kalneliuose žibutės laukia...
Kai nerandi savosios,
Pasodintos po medžiu,
Kurią matydavai lyg pirmą kartą,
Lyg vėjas įpučia pernykštį šapą...
Negi žemė verkia?
Vėl atmintis sugrįžta į namus,
Žibutės šaukia,
Jas iš po sniego kelia
Saulė iš dangaus...
Užgniaužia kvapą,
Kažkas sudilgina širdy,
Tas pats pavasaris ir dilgėlę prikėlė...
Kas rytoj dar laukia?

2016 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Dienos atodūsis


Rytais saldus, kaip sielos virpesys,
Prisiminimas, kad yra vaikai,
Kurie ir apie tave mąsto,
Prisimeni dažnai ir savąją vaikystę,
Kurios jau niekas kitas nebemato.
Vienam pasisekė, kitam – ne taip,
Trečiam likimas lėmė naštą,
Jinai tokia sunki ir motinai,
Nes nebegali drauge nešti.
Diena ilga ilga, o vakaras  ant slenksčio,
Pakiši kumštį po skruostu ir užsimerksi,
Galbūt tada ateis sapnai
Daug šviesesni už dabartį...

2016 m. vasario 24 d., trečiadienis

Trupiniai

Visi juk į gyvenimą
Ateina tarsi į svečius -
Ištiesia ranką, ieško draugo,
Kad jau pasidalintų, kas gražu,
Kas atmintį išsaugojo.
Mažas tiek daug sužino,
Ko jam prireiks po saule:
Medžių ir paukščių,
Mėlyno dangaus,
Kur šitiek žvaigždžių tamsoje
Likimą lemia.
O atsigręžęs pamatai,
Kad ir už vaišių stalo
Nedaug liko vietos, -
Kiti ateina, sėdasi,
Prasideda nauja diena,
Štai jau - pietūs
Ir vakarienei indus atneša,
O tu jau pavargai
Netgi su artimu kalbėtis,
Už stalo tau beprasmiška sėdėti,
Nebėra ir vietos.
Atėjęs trupinius suvalgys?


2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

Laukimas

Lauki ryte, kad vakaras ateitų,
Pilnas ramybės, nušviestas,
Vėl laukiamos aušros,
Juk ir ne visos dienos skaidrios,
Ne visos tamsios,
Lauki ir sutemos...
Dienos – lašai ant lango,
Saulė teka ir nušluosto,
Lauki, kad nosinės nereiktų,
Nors iki aušros,
O jos vis kaupiasi
Ir kaip pavasario upeliai teška
Nuo vis atklystančių minčių,
Nakties ilgos.


2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Ilgu

Vaikeli, ką veiki?
Žinau, žaidi...
Su savimi kalbuosi.
Kai tuščia kambary,
širdyje tuščia.
Tuščiom akim žiūriu,
Neužsimerkusi matau – tai vaizdiniai,
Kaip senos foto,
Dantytais pakraščiais,
Spalvotos, pilkos.
Ką tu kalbi, neišgirstu,
Už lango brazdina lietus
Ir paskutinis sniegas limpa, -
Tiek besmegenių purvinų,
Sustingusių...
Šalia sėdėjai ir piešei, karpei,
Tuščiuose kambariuose
Tavo žingsniai liko...
Taip ilgu be visų,
Net ir tada, kai jie užauga.



2016 m. vasario 20 d., šeštadienis

Menkas

Nepurtyk, vėjau, senos obelies,
Ji tiek regėjo kirčių
Ir obuoliai maži,
Maži pavasarį žiedai,
Per vasarą nespėja atsigauti....
Prašau, negąsdink žiemą
Šalčio slibinais,
Jų tokios stiprios galvos,
Kad byra nuo šakų
Sustingusi žievė,
Apsamanojusi, bespalvė,
Nubyra ir susmenga
Vis į tą pačią žemę;
Ar ji laukinė, ar paskiepyta
Kitos šalies skiepu,
Vis į tą pačią žemę krenta obuolys,
Tiktai senosios yra menkas.

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

Pasakos motyvai



Pavasaris ir mintys šiltos,
Kad paukščiai greit perės,
Jau buvo, išsirito trys geneliai,
Visi skirtingi, kaip gyvenimo keliai.
Užaugo ir išskrido
Jie skirtingais keliais,
O lizdas tuščias liko
Su keliais žagarais.
Visų nelaimės tyko
Ir žemėje, ir danguje, -
Čia vanagas pritykojęs
Apdrasko, nupešioja...
Kur?
Nejaugi nematai?
Seka akys iš tolo
Ir dreba po medžiu
Maža širdelė motinos,
O skristi negaliu.
Gyvenimas sulopytas
Iš daugel lopinių -
Tai pasakos motyvai,
Tik juos ir teturiu...
Iš vienos plunksnos krenta
Daug ašarų...

2016 m. vasario 16 d., antradienis

Sau



Prabėga dienos ir netyčia
Vis pasitikrinu, kiek liko
Lapelių kalendoriuje
Iki datos kitos, -
Nebus kitos jaunystės,
Nebus kitos tokios dienos.
Kai žingsniai sulėtėja,
Atsigrįžti, suabejoji,
Ar tavo čia pėda,
Kiek jų kreivų, neapgalvotų,
Gal jos giliau palieka,
Nes daug mažiau ir šventinių dienų,
O kitos kasdienybėje palieka...
Kasdien pavasarį
Nuo saulės sniegas tirpo...
Riba...sukepo lūpos,
Žodis, lyg pernykštė uoga,
Tebesirpsta.

2016 m. vasario 15 d., pirmadienis

Praregėjimai



Sunku užmigti vakarais,
O nubudus jausti tylą, -
Jos neužčiuopsi, tik sudrumsi
Ir sumaišysi praeitį su ateitimi,
Tada ir baigiasi sapnai,
Mintis nuaudžia giją,
Nebežinai, kur dabartis.
Ne viskas ir nutyla,
Dar plaka nerami širdis...
Gal mūsų akimis pasaulis -
Toks platus, gilus, kaip amžinybė,
O baigiasi, tik šakomis,
Kurios nusvyra,
Kaip mano rankos vakarais...




2016 m. vasario 12 d., penktadienis

Skruzdėlynas




Po vienu stogu – tūkstantis galvų
Ir visoms reikia maisto,
Dar aprangos, kai karšta,
Žiemą nejauku, kad šaltis nesibelstų,
O skruzdėlė mažytė
Skuba, bėga miško takeliu,
Tempia į namą viską,
Ko prireikia...
Kaip išgyvena po sniegu?
Kiek turi atsargų?
Kaip statosi namus,
Be brėžinių ir glaisto?
Likimas visiems atgrasus,
Kai pamąstai, net keista.
Kaip joms padėsiu, jeigu neturiu,
Esu viena iš jų,
Miškas – ne mano,
Laukai, be arklių,
Namą, be stogo,
Vėjas triuškina labiausiai.
Gimtine, į tave žiūriu
Vaikystės akimis,-
Visai nekeista.



Žiemos lietus



Koks geliantis ir įkyrus
Žiemos lietus,
Nuo jo pašiurpsta ne tik oda,
Bet ir įsigeria į sąnarius
Ir maudžia širdį,
Kad negali stovėti vietoje,
Bėgioji mintimis
Po praeitį, kai buvo dar pavasaris,
Žydėjo tavo sodas,
Kvepėjo pievos, nupraustos
Šilto lietaus, – jo buvo tiek nedaug,
Kad išgaravo ir įsigėrė
Į dirvožemį...
Paskui ir vasarą palydavo.
Prisimeni dienas po skėčiais?
Kaip buvo gera mums abiem
Į šilto lietaus pliūpsnį vis žiūrėti...
Prasideda ruduo, kurio nepajunti,
Tik krentanti dulksna ima mirgėti.
Po kojomis slidu, gal jau žiema
Ir toks šaltas lietus,
O ir mintis į praeitį nubėga
Slėptis...



2016 m. vasario 7 d., sekmadienis

Vakaras

Tolokai nuėjau
Nuo savo lūkesčių, svajonių,
Paklydau buityje...
Atsigręžiau į praeities takus
Ir nutirpau...
Kiek ten nepamačiau žabangų,
Kiek daug nežinios,
Kada gyvenimas – tik tavo,
Ne tau jis džiaugsmą dovanojo,
Kiek nerimo ir skausmo pažinau...
Nepasakosiu, nesuprasi,
Šalia juk nebuvai.
Tau – savas kelias,
Savas pažinimas
Ir kerintis rytais saulėtekis,
O mano – vakaras arti...
Sustojau ir bijau nakties,
Kaip nusibraukti šydą
Nerimo ir netekties?
Pridėk man tiktai ranką
Prie plazdančios širdies,
Minutę patylėk.