Panašūs

Kiekvienas medis turi savo raštą,

Kiekvienas lapas – tai raidės ir ženklai,

Kad juos atskirtų paukščiai,

Uogas rudenėjant lestų,

Pavasarį prikeltų giesmėmis,

O ant šakų – lizdai...

Kai stoviu po medžiu,

Matau, kaip jo viršūnė

Danguje paskęsta

Ir debesėliai leidžiasi žemai,

O vakarėjant diena gęsta,

Tarsi pasislepia po šaknimis

Dienos aidai.

Kai vasaros versmė išsenka,

Naktis užklumpa nelauktai,

Pro krentančius lapus

Šmėžuoja žvaigždžių sūkuriai,

Iš jų nupinsiu žėrintį vainiką,

Kad niekad žodis neužgestų,

Linkiu ir medžiui,

Kad žiema šerkšnu jį papuoštų

Ir būtume panašūs...

Ar matai?

Gyvenimas – tėkmė

Ir nuolatiniai sielos virpesiai.