2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Mano gyvenimo vaizdeliai

                                                          Žąsys

Žmogaus mintys būna paslėptos ar surištos. Gali taip išbūti labai ilgai ir sugrįžti tik tada, kai nutinka panašus įvykis ar asociacija su praėjusiu laiku. Tada ir pradedu manyti, kad yra ryšys su praeitimi, net su ateitimi, kurios dar nežinome, bet ji yra...
Yra dabartis, ir tiek, bet ir ji labai abstrakti, dažnai netikroviška. Norėčiau daug ką pakeisti, bet atsiranda kažkokie trukdžiai, dėl kurių pasijunti parištais sparnais.
Prisimenu, mama laikė žąsis, nes gyvenome prie upelio, kurio versmės niekada neišsekdavo ir turėjome vandens visus metus. Neišsekdavo ir kieme šulinys, bet reikėdavo laukti, kol išsemtas prisipildys, kad galėtume panardinti kibirą. Jeigu semi nuo dugno, susidrumsčia ir vėl turi laukti, kad nusistovėtų. Kažkodėl niekas negeria drumzlino vandens, netgi žąsys...
Tik dabar supratau, kodėl jos pakildavo ir tolokai skrisdavo – į Elmiškių ežerėlį. Ten vasarą vanduo būdavo šiltas ir pakrantėse augo sodri žolė. Iš versmių kildavo ir sūkuriuodavo šaltis, tarsi praeities netektys, parištos mintys...
Neapsikęsdavo motulė tokių žąsų norų ir karpydavo sparnų ilgąsias plunksnas. Buvau maža ir labai gailėdavausi, kad rudenį nebus gražių plunksnų, su kuriomis žaisdavau: pasidarydavau vėduoklę, nusmailinus galima rašyti, piešti, netgi tėtis išmokė pasidaryti birbynę. Jos garsus ir dabar prisimenu, o piešiniai dažnai sugrįžta vaizdiniais. Rašau ir atrodo, kad mirkau žąsies plunksną į bespalvį vandenį, kuris išgaruos, ir neliks jokios žymės... Vanduo yra gyvas, kaip vis prisikelianti atmintis, bet labai daug nuplauna ir nusėda į dugną. Semiu ir pakyla drumzlės, kai prisipildo, vėl tyras...
Žąsims sparnai greitai atauga, todėl sugalvojo parišti, nes vaikystėje pati ganė dėdės žąsis, kai neturėjo net šešerių. Pasakodavo, kad jos nuskrisdavo į ežerėlį,– kaip jis vadinosi, dabar neprisimenu, gal kai kada ir prisikels atmintis, kai bus ta pati situacija. Bet mamos veidą ir dabar matau: susirūpinęs, išsigandęs, kad nebartų ar su rykštele per blauzdas nešertų,– nesužiūrėjai, o paskui bėk per svetimą dirvą, pakrūmėse auga aukštos dilgėlės, kurios tokios skaudžios, kad naktimis gelia iki pat širdies. Sunku pasakyti, kas skaudžiau...
Parištais sparnais žąsys vaikšto krypuodamos, skabo dygstančias dirvone pienes, kurios auga ant jų pačių paliktų pėdsakų,– patręšta dirva visada būna dosnesnė. Iš žemės trykšta ir versmės, kyla į dangų ir sugrįžta namo, kaip ir mintys. Žąsys nesugrįždavo, gal prisiminė savo protėvių prigimtinę laisvę,– joms namai – ten, kur yra sodrios ir vandens prisigėrusios žolės.
Seniai nebėra mamos, neganau žąsiukų, nerenku plunksnų, net ir birbynės aidas prislopęs, tik į langą barbena lietaus lašai.
Stabtelėju ir galvoju, kodėl dabar prisiminiau žąsis...


Komentarų nėra: