Kažko vis tiek mažai...

Nejaugi jau ruduo,

O ir žiema – ant nosies?

Už lango čirškia žvirblis,

Katinėlis gaudo musę...

Negi pelių mažai?

O kregždės žino laiko tėkmę

Ir pasveria jėgas,

Kada joms skristi,

Kada bus saulė po sparnais

Ir vėjo lengvi sūkuriai...

Gandrų diena

Apsidžiaugė tik varlės, –

Niekas neneš už kojos

Ir iš aukštybių niekas nepaleis,

Sėdėdamos ant lapo kvarkia,

Kad rudenį ramu labai,

Nes uodas užskrenda apspangęs,

Liežuvį iškišai – maistas veltui

Ir žiemą po ledu gyventi gera, –

Nei malkų krosniai,

Nei vaikams pasogos,

Visi užaugę ir pinigų užtektinai...

Ryte atsibudau, apsižvalgiau:

– O kur gandrai?