Ką varlės kurkia

Esu maža dulkelė

Žemės dykumoj,

Bet grūdui – pamatas,

Užaugs gėlė ir medis,

Sužydės pavasarį

Gimtinės sodai,

Rudenėjant pagels varpos...

Esu tik žybsinti šviesa danguj,

Žvaigždžių kelionė

Viena prie kitos

Ilga ir tolima,

Bet naktį dega mano akyse

Ir kviečiasi namo

Pyrago valgyti...

Esu saulėlydžio ruože

Svarstyklių dvi lėkštelės –

Ryto svajonės vienoje,

O kitoje – dienos darbai,

Šviežia žole

Pakvipusios ilgiausios pradalgės;

Žirglioja palei jas

Palikę vienišus lizdus gandrai,

Jų baltos kojos

Dar pilki snapai,

Baksnoja varlę keltis...

Esu, tik nesibarkit.