Vainiką tau nupyniau

Dangaus mėlyne,

Tu nuostabesnė už visus –

Už auksą ir žemčiūgus,

Pabirusius iš senos

Paslapčių skrynios,

O deimanto aštri spalva

Palieka gilią žymę...

Kada jauna bridau ir basas kojas

Usnys gėlė,

Bet rugių varpas skyniau,

Rugiagėlių vainiką

Sau nupyniau,

Ant galvos uždėjau...

Ėjai pro šalį,

Į akis tiesiai pasižiūrėjai

Ir į pačią širdį

Pabiro mažosios gegutės ašarėlės...

Lengvai siūbavo į šalis

Man ant krūtinės

Gintaro karolių vėrinys,

Visa virpėjau...

Oi, kaip mylėti

Ir žydėti tau norėjau.