Talentai

Medelis dygsta,

Kur jam žemė palanki –

Miške, prie kelio,

O saulė, visada šviesi,

Nuaudė rūbą žalią,

Apvilko ir išleido

Į platųjį pasaulį.

Po metų, po kitų,

Išsiskleidė žiedeliai

Ir džiugina bites

Kvapnus nektaras...

Prie kojų dygo

Ir maža takažolė,

Taip apsivijo jo kamieną,

Kad užėmė net žadą...

Pražydo jie vienu metu,

Stebėjosi praeiviai,–

Auga talentas,

Kol jėgos leis, jau nepražus,

Suras takelį...

Oi, žiedai skleidėsi

Ir nerūpėjo jiems, kas bus,

Tik džiaugėsi dangus,

Praskleidęs debesis,

Pakviesdamas jau prie savęs,

Kur nėra vieno kelio

Spindinčiai žvaigždelei...